Pirmu reikalu, nuvykę į Gardiną, pirkom skrybėlę. Uošvienei...
Senąją, pačią geriausią, dukros patyliukais išmetė. Ji buvo jos užuovėja, apsauga, orumas, grožis ir gėris. Nesibarė, jos netekusi, bet pergyveno „nesusvietnai“. Teko skriaudą skubiai atitaisyti.
Kitą rytą su nauja „lauktuve“ ant galvos į mišias uošvienė išskubėjo dviem valandom anksčiau. Druskininkuose iki bažnyčios – dvidešimt minučių, pasivaikščiojant ir su visais pasisveikinant, užtrunka. Na, o kad gerą galvos papuošalą dukra išrinko, supratom, kai be kalbų leidosi fotografuotis.
Grįžusi namo, ramiai atsikvėpė ir konstatavo: „Na, dabar jau ir į Vilnių pasivaikščioti galėčiau...“
Spalio 22-oji pasaulinė Uošvienių diena.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą