251. Laikrodžiai dvasioms

Sesė gyveno pas močiutę. 

Laikas joms bėgo skirtingai. Močiutė norėdama apsidrausti, kad sesė į mokyklą nepavėluotų, pasukdavo visus namų laikrodžius 10 - 15 minučių į priekį. Sesė pastebėjus apgaulę atsukdavo atgal. Močiutė, įtarusi klastą, po kurio laiko vėl laiką paskubinti bandė. Sesė tuomet patyliukais vogčiomis vėl atsisukdavo vieną kurį laikrodį,  na, kad tikrą laiką žinotų. Sunkiausia buvo rytais - anksti be reikalo keltis. Žadintuvą abi sukiojo nuolat. „Tai, kad jis pats atsilieka“, – teisinosi sesė nenorėdama močiutės pykdyti. „Anksti gulus ir ištekėjus nesigailėsi“, – pamokslavo močiutė, vėl pasukdama žadintuvo rodykles. Ilgainiui visi laikrodžiai namuose rodė skirtingą laiką.

Kartą, kaip tik po žiemos atostogų, ir aš nakvojau pas jas, ryte nuvažiavęs į mokyklą, radau ją užrakintą. Per uolų močiutės žadintuvą atsibeldžiau pusantros valandos anksčiau.

Maltos bažnyčiose, pasirodo, visi laikrodžiai turi rodyti skirtingus laikus. Na, kad suklaidintų piktąsias dvasias. O kazino -  lošimo salėse sieninių laikrodžių visai nėra.