241. Savaviris

Vienas senas draugas padovanojo "samovarą"...

Naujutėlį, gražutėlį, Tulos meistrų pagamintą, beveik senovinį, tik elektra varomą aparatą, kokių seniau galėjai pamatyti beveik visuose namuose. „Pastatyk tu jį darbe. Na, juk geriate ten kavą, arbatą?“ – dėstė draugas. Mandagiai, nenorėdamas įžeisti, bandžiau aiškinti, kad elektrinis virdulys praktiškesnis ir jau seniai išstūmė tokį egzotinį namų apyvokos daiktą. „ Vis tiek pastatyk darbe,“ – nenusileido draugas, - „ tik ne vandens į vidų, o stipresnio gėrimėlio pripilk. Pamatysi, kokie įdomūs ir turiningi taps susirinkimai ir kavos pagėrimai“...

Taip ir matau – sėdinčius ir velnio lašus iš to samovaro kranelio bepylaujančius posėdžių dalyvius... Įdomu, vienas toks posėdis įvyktų, ar visi du?.... Juokas - juokais, o dovaną priimti turėjau.
Kažkodėl įsivaizduojame, kad šis aparatas buvo sutvertas ir gamintas tik Rusijoje. Pasirodo vien tik Amerikoje seniau veikė 200 samovarus gaminančių įmonių. Aišku, Tulos fabrikui dirbo 600 aplink esančių kaimų ir gyvenvienčių, o pats aparatas išrastas Prancūzijoje.

„O kur pirkimo čekis, meno kultūros vertybių vertinimo departamento ar kultūros ministerijos pažyma,  kad tai ne meno kūrinys, antikvarinė vertybė ar ginklas?...“ – traukiniu grįžtant namo, nutarė prisikabinti muitininkas. Ant dėžutės švietė užrašas - „Tulos meistrai“...

Nejučia kilo įtarimas, kad pareigūnui užkliuvęs „ginklas“ labai jau tiktų jo darbiniame vagonėlyje... Negailestingai žibintuvėliu žiebdamas į akis, kepurėtasis jau kilnojo suvenyrą ir ruošėsi atlikti detalią jo apžiūrą. Aš kartu su savo nelemtu suvenyru rizikavau būti mandagiai paprašytas išlipti, kol bus atliekama ekspertizė.

-    – Kokios problemos? – padėtį išgelbėjo traukinio palydovė. Įėjusi ji drąsiai uždegė šviesą. Atėjo laikas akis prisidengti ir griežtam kultūros vertybių sergėtojui. „Jokių“ – tarė jis kreivai šyptelėjęs ir nukulniavo tikrinti kitų keleivių. 

       

      P.S.

       Aš vis svarstau - kam katėms taurės?...