Gera draugė mano gimtadienio proga pasikvietė
į kavinę.
„Ar turi kelias valandas laiko,“ – tepaklausė...
Susitikę nuėjome į
jaukią kavinaitę senamiestyje. Jau ir patys buvom seniai nesimatę, tad
tikėjausi smagiai praleisti laiką. Dar nespėjom kojų apšilti, kaip šast ir
prisėdo prie mūsų dar viena anų laikų draugė. Studijų metais draugavo jos
artimai, tad kažkaip per daug ir nenustebau kartu pamatęs. Po penkiolikos
minučių draugė netyčia prisiminė, kad turi skubių reikalų ir vikriai atsibučiavusi
išskubėjo. O prie mūsų stalelio „visai netikėtai“ prisėdo kitas kolega, kurio taip
pat jau dešimtį metų nebuvau sutikęs. Tas, per daug į vatą nevyniojo, pasakė,
jog girdėjęs, kad mus čia bus galima pamatyti, todėl ir užbėgo trumpam. Po
penkiolikos minučių ir jis skubiai susivyniojo meškeres, mat už durų, kaip
pasirodė, jau laukė trečias studijų kovų bendražygis. Ketvirtasis, taip pat
šimtą metų nematytas draugelis, paskambino telefonu ir atsiprašė, kad negali
dalyvauti „išdūrime“, bet nuoširdžiai pasveikino su gimtadieniu. Jaučiausi kaip kine. Tai buvo viena geriausių dovanų mano gyvenime - gavau dovanų senų draugų!
Gailėjausi, kad vakaras suplanuotas kitaip.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą