230. Gudriausi

Viename Dzūkijos kaime žmogus prisijaukino kranklį ir netgi išmokė jį kalbėti – “Kranklelis nori mėsos“, - karksėdavo ant peties nutūpęs.

Kartą paukštis nuskrido į gretimą kaimą. Pamatė moterį einančią prie šulinio vandens parsinešti. Paukštis atskridęs nutūpė bobutei ant peties ir prabilo tiesiai į ausį – “kranklelis nori mėsos”… Kaip šoko močiutė persigandusi, išpylė vandenį pagalvojus, kad piktoji dvasia apsireiškė. Griebė ir užtvatino naščiais plepantį paukštį.

"Pats gudriausias iš visų skraidančių gyvūnų kranklys. Šie gudrūs paukščiai, kaip sakydavo indėnai –  net iki trijų suskaičiuoja. Labai atsargūs, skraidys, pikiruos, maskuokis kaip nori, jie vis tiek,  atrodo, šeštą jausmą turi – vis tiek žmogų jaučia," - šypsosi gamtos fotografas Jonas Bilinskas.

Kas jums rūp, jūs provininkai maloningi,

Kad varnienos kartais aš išsikept užsigeidęs,

Varnų bent porelę sau pietums nusišauju?

Ar nepavelijo jas gaišint mūsų karalius?

Ar negana, kad aš jums varnų nunešu kojas

Ir kaip būrui reik, sugavęs dvylika žvirblių,

Galvas nusuktas kasmet jums duot nesistengiu?

Kalbėjo nenaudėlis Dočys, Kristijono Donelaičio „Metuose“ apdainuotas.
"Prof. Ivanausko kranklys rugpj. 14 įlėkė pro langą į prof. Kun. Česnio butą, kur nuo rašomojo stalo "pavogė" daug smulkių brangių daiktų ir iš aukštos vietos numetė naują 500 lit. vertės monstranciją, kurią labai sulankstė." - pasakojama 1929 m. 34 "Šaltinio" numeryje.

Ne tik Kinijoje ir Lietuvoje kartais būdavo skelbiami „varnų karai“, neva jos grobė naminių paukščių kiaušinius, užkapodavo smulkius gyvūnus. Mažojoje Lietuvoje, kur trūko galvijų, varnos buvo gaudomos maistui. Tuo vertėsi profesionalūs varnų gaudytojai „krajebieteriai“. Visi turėjo padalintus medžioklės plotus, gaudė sparnuočius tinklais. Įdomi detalė – svetimuose plotuose medžiojusį, ar kitaip nusikaltusį kolegą, bausdavo paprastai – jo teritorijoje palašindavo žibalo. Varnos ten daugiau jau niekuomet nenutūpdavo.