Šiaip tebuvo ūkvedys.
Jaunas vyrukas. Visuomet pavargęs, nusikalęs ir nusidirbęs. Geriau nelįsk
ir neprašyk! – šaukte šaukė jo veidas. – Čia man reikia pagalbos ir jeigu
persidirbsiu, na, pavyzdžiui labai pavargsiu žiūrėdamas, kaip kiti du kabina
televizorių, tai ryt į darbą tikrai neateisiu. Apie viską gyvenime turiu savo
nuomonę ir nepirškite man kitos, – kunkuliavo jo vidinis aš. - Kiek galima siuntinėti mane nupirkti to mineralinio vandens, kaip pyliau, taip ir pilsiu į tą patį
buteliuką vandenį iš krano, - principingai veikė žmogus.
Kartą jis vežė kolegas savo automobiliu. Lėtai, labai lėtai.
Taip lėtai, kad net įtartina darėsi. Klausyk, gal šiek tiek paspauskim jau, vėluojam gi, - bandė paraginti keleiviai...
- Aha... Paspausiu, o jeigu viršysiu greitį?... O jeigu
nufotografuos kas?... Po to jau niekada nebegalėsiu būti MERU...
Taip ir liko...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą