OMNIA MEA MECUM PORTO

213. Kurtinio ašara


Už trijų jūrų, už septynių girių gyveno trys bobutės. 
Po devyniais užraktais jos slėpė dvidešimt septynias žoleles. Iš jų stiprią arbatėlę virė, kuri "Trejos devynerios" vadinos.

"Neun, neun, neun" - vadino ją vokiečiai, "Trzy deviątky" - šaukė lenkai, visi ją žinojo ir gerbė, netgi pašiepiamai "daugybos lentele" vadindami. 

„Ruginukė“, "Kadaginė", "Kvietinė", „Naminukė“, „Dzūkiška“, „Krūminė“, „Gorgelis“, "Gargalis", "Čisto grūdo", "Drotas", „Iškylautojo džiaugsmas“, "Lietuviška tekila", „Bimberis“, „Kurcinio ašara“, "Arielka", „Miško pasaka“,  "Myliu nuo vaikystės", "Cik sau" taip ir panašiai, žmonės su meile tą uždraustą ugninį velnio vandenį vadino.
Tai ne,  atsirado žalia mėta, kopūstgalviai iš Alytaus fabrikėlio. Pavadino... Būtų bent jau senolių paklausę, ką reiškia ta „Samanė“? Galbūt jie būtų papasakoję, kad „Samanius“ senovėje buvo dievas, girininkas, saugantis žvėris ir miškus. Seniau, išvarę naminukę, pirmą nuodingą skystį nupylę, atiduodavo jį šeiminikėms - nugarai ar sąnariams ištrinti. Šeiminkės buteliuką su užrašu "samanė", kas reiškė - "atsargiai - negeriamas nuodas", slėpdavo tamsiausiame kamaros užkampyje. Vėliau, išėjusios už trobos kampo, tą panaudotą nuodą išpildavo ant samanų.
Vyrai į šokius išsiruošę ar šiaip pro šalį eidami, aplankydavo ir Blandzką. Tas svečius priimdavo ir pavaišindavo visuomet “piemenuką nol - trijų” ant stalo padėdavo. Ne daugiau. Kad ir kaip vyrukai kaulindavo, kad ir kaip maldavo - daugiau nepildavo. Nė šiaip, nė už pinigus,  pavaišino ir taškas. Apie išsinešimą nebuvo ir kalbos.
Kartą vyrai ant plento sutiko kaimynų Stasį. Tas nuo Blandzkos grįžinėjo, užanty “miško pasakos” puslitriu nešinas.
-     - Taigi palauk, bet gi jis neparduoda? – nustebę jau pykti pradėjo vyrai…
- Būtent, neparduoda! O laikinai paskolinti gali. Paskui tik reikia gražinti. Galima ir valstybine. Blandzka irgi žmogus, pas kaimynus į svečius krikštynoms, atlaidams užsuka. Savo varytos gi nesineši, tuomet ir valstybinė praverčia.
P.S.
Dabar už blaivybę kovodami žmonės bando blogų pavadinimų sugalvoti. Speciali valstybiškai išmokslinta komisija bjauriausius ir išmaniausius vardus registruoja. Rados pasiūlymų vadinti lavonprakaičiu, pūvandeniu, mirtvandeniu ar neplautabidone, rauge ar kaukoliniu. Dabar sakydami " samanė", žmonės kažkaip nevalingai bando sukultūrinti ir lietuviškai pavadinti gudišką „samagoną“. Jis tikrai  ne 55 laipsnių...

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

 

puslapio peržiūrų skaičius

47367