Kažkada aš apie tai svajojau,
tačiau, kai tai nutiko, užplūdo prieštaringi jausmai ir skaičiai. Radęs savo
pirmosios mokyklos griuvėsius neapsidžiaugiau, bet ir nenustebau. Mokyklų
griuvėsių kaimuose tenka pamatyti ne vieną ir ne du. Jų šalyje katastrofiškai
didėja.
Kiek mokyklų uždaryta?
Preliminariais 2015 - 2016 m.
švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis šimtai geltonųjų autobusų kaimo
vietovėse iš namų į mokyklą paveža per
14 tūkstančių mokinių. Deja, dažnokai juos tenka pamatyti važiuojant pustuščius.
Per 10 pastarųjų metų dėl mokinių
skaičiaus mažėjimo šalyje mokyklų sumažėjo 434. Dalis tokių mokyklų neteko savo
juridinio statuso ir tapo didesnių
mokyklų skyriais, tačiau jos ir toliau veikia tose pačiose patalpose. Tikslaus
skaičiaus – kiek kaimiškų mokyklų uždaryta – Švietimo mokslo ministerija
neturi, mat jos priklauso savivaldybėms, tačiau ministerijos tinklalapyje
patalpintame leidinyje „LIETUVA.
Švietimas regionuose. Mokykla. 2015“, kuri parengta Švietimo aprūpinimo centro,
bendradarbiaujant Švietimo mokslo ministerijos, Švietimo kokybės ir regioninės
politikos departamento, Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros, Švietimo
informacinių technologijų centro, Nacionalinio egzaminų centro specialistams
galime rasti konkretesnių skaičių.
Nuo 2004 iki 2014 metų bendrojo
ugdymo mokyklų sistemoje laipsniškai mažėjo vidurinių, pagrindinių ir pradinių
mokyklų, augo gimnazijų skaičius,
• įsteigtos 193 naujos gimnazijos
ir 91 progimnazija;
• 337 vidurinės mokyklos
pertvarkytos į gimnazijas, pagrindines mokyklas arba progimnazijas;
• 233 pagrindinės mokyklos
pertvarkytos į progimnazijas arba gimnazijų ar vidurinių Mokyklų pagrindinio ar
pradinio ugdymo skyrius;
• 183 pradinės mokyklos
pertvarkytos į gimnazijų, pagrindinių mokyklų ar progimnazijų Pradinio ugdymo
skyrius arba uždarytos.
Neapgaudinėkime savęs skambiais
žodžiais „pertvarkymas“ ar „nauja gimnazija“. Per paskutinius 10 metų šalies
bendrojo ugdymo mokyklose mokinių sumažėjo daugiau kaip 218 tūkst. Sumažėjimas
siekė 39 procentus! 7 metus iš eilės mokinių skaičius kasmet sumažėdavo daugiau
kaip po 20 tūkstančių!
Mažėja ir mažės
Informacinių technologijų centro
duomenimis, 2004–2005 m. šalyje veikė 1 634 mokyklos ir 420 mokyklų skyrių, o
2014–2015 mokslo metus pradėjo tik 1 200 mokyklų ir 168 skyriai. Kalbant
paprastai – neliko 686 mokyklų!
Vidutinis mokyklos dydis sumenko
nuo 345 iki 287 mokinių. Vidutinis klasės vaikų skaičius sumažėjo – nuo 22,3
iki 19,7 mokinių. 2015 m. 9 –12 klasėse buvo 13 % daugiau mokinių, nei 1–4
klasėse. Prognozuojama, kad mokinių skaičius bendrojo ugdymo mokyklose
neišvengiamai mažės dar 4 metus.
Kaimo mokyklos sudaro beveik 45 %
visų bendrųjų mokyklų, o jose mokosi tik 20 % visų mokinių. Nors mažų mokyklų
(tokių, kuriose mokosi iki 200 mokinių) dalis siekia 48 %, jas lanko tik apie
15 % mokinių.
Demografinė krizė retina bendrojo
ugdymo mokyklas, didina kaimo ir miesto mokyklų mokinių pasiekimų, mokyklų
finansavimo skirtumus, mokytojų perteklių. Mažėja mokinių, mažėja ir mokinių
krepšelių, turėtų mažėti ir mokytojų atlyginimai. Mokytojai, kartais net
pastreikuodami, dėl mažų atlyginimų skundžiasi nuolat. Pedagoginiai
Universitetai pasinaudodami savo nepriklausomybe ir savivalda, stengdamiesi
užsidirbti, rengia vis naujus ir naujus pedagogus. Tiesa, studentų irgi mažėja.
Tūkstančiai išvyksta studijuoti į užsienį, todėl mokyklose jaunų pedagogų veidų
nematyti...
Šalies visų tipų bendrųjų mokyklų
vidutinis pedagoginio personalo amžius yra didesnis nei 46 metai. Valstybinėse
miesto pagrindinėse, vidurinėse mokyklose ir gimnazijose amžiaus vidurkis
viršija 50 metų.
Aukštosiose mokyklose klesti
savivalda. Švietimo ir mokslo ministerijoje netgi nėra atsakingų pareigūnų,
tiesiogiai, o ne politiniu lygmeniu, kontroliuojančių aukštųjų mokyklų veiklą,
o aukštųjų įstaigų priežiūros funkcijos deleguotos pavaldžioms institucijoms ir
savivaldybėms.
Statistikos departamento
duomenimis, 2014 m. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, neatskaičius
mokesčių, šalies ūkyje buvo apie 690 Eurų. Nėra paprasta suskaičiuoti mokytojo
atlyginimą, nes dalis mokytojų dirba ne vienoje mokykloje. Vienas
objektyviausių vidutinio pedagogų darbo užmokesčio skaičiavimo būdų yra mokinio
krepšelio lėšų, skirtų darbo užmokesčiui, neatskaičius mokesčių, dalijimas iš
mokytojų, kaip asmenų, skaičiaus. Vidutinis mėnesinis pedagoginių darbuotojų darbo
užmokestis, neatskaičius mokesčių, šalyje 2014 m. buvo 823,4 Eurų.
Kaip suskaičiavo Statistikos
Departamentas, 2015 m. savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo 46 500 žmonių.
Palyginti su 2014 m., emigrantų skaičius padidėjo 9,9 tūkst. (27 %), 1 tūkstančiui
gyventojų teko 16 emigrantų (2014 m. – 12,5). Pernai kasdien iš Lietuvos
išvykdavo vidutiniškai 127 gyventojai.
Būna
ūna, kad tėvai jau išvykę į
užsienį, vaikas gyvena Lietuvoje pas senelę, ar giminaičius, mat turi baigti
mokyklą. Būna, kad jaunasis atžala irgi susiruošia į užsienį. Neradęs ten
draugų ir laimės, grįžta atgal, žinoma, ne mokyklos lankyti. Mokykloje visi
mano, kad jų kolega laimingai gyvena, sėkmingai plauna indus Anglijoje, ar dažo
mandarinus Ispanijoje, senelė galvoja, kad vaikis mokosi mokykloje ar
studijuoja, o jaunuolis, deja, jau mina „šuns keliais“ ir klimpsta į bėdą. Kol
tokio mokinio pasigendama, neretai prabėga ir visi mokslo metai
Mokslai užsienyje
Kartais liūdnai nustebina
lietuvaičių gyvenančių užsienyje pasitarimai socialiniuose tinkluose. Ką
daryti? – klausia jie vieni kitų:
„Esu pasimetusi. Ar gali vaikas
tris dienas neiti i mokyklą? Norim išvažiuoti atostogų prieš šventes , ir
vaikui reikia dar trijų laisvų dienų. Ar įmanoma su mokytoja susitarti, kad
vaiko nebus mokykloje?... Suvokimas toks įdomus... Augini vaiką, atrodo jis
kaip ir tavo, galėtum bene ką nori, kur nori ir kaip nori su juo elgtis, bet,
va, vis tiek priklauso jis kažkokiam lyg ir kalėjimui, lyg privalomai
armijai.... Atsiklausti reikia – ar gali su savo vaiku gyvenimą gyventi?... O
ką Vokietijoj daro, jei vaikas tiesiog nepasirodo be leidimo ir be pranešimo?
Gal iškvies ant kilimėlio, pamoralizuos? Sakė, kad su policija gali ieškoti?...
Esu truputį šokiruota, netikėjau kažkaip. Na, nieko kito nelieka, kaip tik su
auklėtoja tartis, o jeigu ne??? Atšaukti planus?...“
Kiti, gyvenimo svetur jau ragavę
tautiečiai, puola drausminti nesusipratusią ir linksmybių pasiilgusią mamytę,
kad nejuokautų, nes „TEN – tikrai daug griežčiau, nei Lietuvoje“. Vaikam nuo 6
iki 14 metų mokslas privalomas, ir „netgi į ligonines pas sunkius ligoniukus
mokytojai ateina“ ir kad „joks mokytojas neprisiims atsakomybės „tardamasis“
jog vaikas neateis į mokyklą“, o prašymą reikėtų rašyti mokyklos direktoriui.
Ar išleis ir kaip lengvai, priklauso nuo daugybės faktorių - vienas iš jų yra
principinė mokyklos pozicija šituo klausimu. Būtina net mokyklos pažyma
pasirūpinti, nes jos gali būti paprašyta kertant šalies sieną. Su „tėvų
rašteliu“ moksleivis gali praleisti tik vieną dieną, vėliau reikalinga gydytojo
pažyma. Mokyklos nelankymas gresia bauda iki 1500 eurų. Vyresnių klasių
mokiniui vėliau tą baudą, patogiu laiku ir netoli namų gali tekti „atidirbti“
visuomenei naudingu darbu - praktika, pavyzdžiui plaunant grindis prekybos
centre, įsivaizduojate, Vokietijoje toks, kaip mes vadiname „sovietinis
reliktas“, tebegalioja! Keliaujant be mokyklos žinios, galima sulaukti ne tik
piniginės baudos. Apie tai neabejotinai bus pranešta ir „Jugendamt'ui“ vaikų
priežiūros tarnybai. Po to mokyklos socialiniai darbuotojai dar ilgai klausinės
ir prižiūrės moksleivį - „ar viskas gerai namuose?“ Yra mamų, kurios
neapsikentusios baudų ir tarnybų dėmesio, savo revoliucingai tingėti linkusioms
atžaloms, buvo priverstos iš ryto į namus kviesti policiją. Atvykusi policija
kruopščiai palydėdavo jaunąjį neklaužadą į mokyklą, pakeliui, žinoma,
suprantamai paaiškinusi – kas gresia už savo pareigos mokytis nesilaikymą.
Neidealizuokime. Ir ten,
Vokietijoje, moksleiviai patys sau rašo raštelius ir ten klasėje labai dažnai
sėdi 2 – 3 metais vyresni, nei jiems derėtų būti. Ir ten „durnių volioja“. Net
baigus mokyklą, jei mokinys dar nesugalvojo ką veikti, organizuojami
apsisprendimo metai. Jų metu mokama bedarbio pašalpos dydžio stipendija ir
mokoma kaip rašyti ir kur siųsti savo CV.
„Mirusios sielos“
Kaip informavo Švietimo mokslo
ministerija, Lietuvoje dingę mokiniai taip pat skaičiuojami. Mokinių apskaita
vykdoma Mokinių registre. Jeigu mokinys
keičia mokyklą ar savivaldybę, duomenys atnaujinami pagal Mokinių registre
fiksuojamus duomenis dėl mokyklos pakeitimo arba, naudojantis Gyventojų
registru, apie mokinio deklaruotos gyvenamosios vietos pakeitimą. Tie duomenys
periodiškai atnaujinami.
Jeigu mokinys, išėjęs iš vienos
mokyklos, neateina mokytis į kitą mokyklą, tuomet to vaiko duomenys yra
automatizuotai fiksuojami per Nesimokančių vaikų ir mokyklos nelankančių
mokinių informacinę sistemą NEMIS, kurios funkcijos – rinkti, kaupti, apdoroti,
sisteminti ir teikti aktualią kokybišką informaciją apie šalyje ir kiekvienoje
savivaldybėje gyvenančius vaikus. Tuomet savivaldybė, kurioje vaikas
deklaruotas, pradeda domėtis, kodėl jis nelanko mokyklos. Jei vaikas su tėvais
išvykęs į užsienį, tuomet mokyklos NEMIS sistemoje nurodo apie mokinio išvykimą į užsienį.
Kas gresia?
Kas gresia, jeigu jaunuolis
piktybiškai nelanko mokyklos? Jeigu jis užsienyje, tikėkimės, kad ten jį suras.
O jeigu Lietuvoje? Kadangi mokslas yra privalomas iki 16 m., Lietuvos Administracinių
teisės pažeidimų kodekso 215 straipsnis reglamentuoja:
„Tėvų arba juos atstovaujančių
asmenų vengimas arba kliudymas leisti į mokyklą pagrindinio išsilavinimo
neįgijusį jaunimą iki 16 metų, taip pat pareigūnų ar kitų asmenų kliudymas
lankyti mokyklą tokiam jaunimui – užtraukia baudą nuo dviejų šimtų
aštuoniasdešimt devynių iki penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų.“
Tokia pat veika, padaryta asmens,
bausto administracine nuobauda už šio straipsnio pirmojoje dalyje numatytą
pažeidimą, – užtraukia baudą nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių iki vieno
tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų.
Seku, seku pasaką...
Ką gi, baudos rimtos, panašiai
kaip užsienyje. Taip ir matau, kaip uolus savivaldybės švietimo skyriaus
darbuotojas, peržvelgęs dešimtis tūkstančių nelankančių moksleivių apimančią
duomenų bazę NEMIS, kartu su policijos pareigūnu nuvykęs į kaimą, bando išrašyti
močiutei baudos kvitą už tai, kad jos anūkėlis nelanko mokyklos. Kaimo bobutė
aišku turi internetą, nes Lietuva pagal interneto sklaidą pirmauja pasaulyje, o
babytė, žinoma, atidžiai tikrina elektroninį anūkėlio dienyną, nes popierinių
pažymių knygelių jau seniai nebėra. Senelė, turėdama kompiuterį, nuolat seka
anūkėlio lankomumą. Atėjus pareigūnams, ji bando paaiškinti, kad įvyko apmaudi
klaida, nes anūkėlis stropus mokinys ir tik kartais išvyksta į užsienį mamos
aplankyti. Apgaulei išaiškėjus, senolė kaltai susigėsta, atsiprašo ir
šyptelėjusi išsitraukia elektroninės bankininkystės kortelę, susimoka baudą, o
vakare video konferenciniu ryšiu sukviečia giminių tele tiltą, informuoja
tėvelius, klasės auklėtojos nepamiršta ir visi draugiškai aptaria lankomumo
problemas. Tėveliai įsipareigoja sekti sūnaus GPS siųstuvo mobilaus telefono
rodmenis, o anūkėlis pažada kasdien visiems atsiųsti savo (selfie) asmenukę,
nuotrauką su klasės draugais mokykloje...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą