190. Netyčia

Vienas dvylikametis jaunuolis vis bando nustebinti savo lietuvių kalbos mokytoją.

Toji, kaip ir daugelis šiandienykščių pedagogų vis bando įstatyti talentinguosius „Z”, „Y”, „Indigo”, „Mileniumo “ ir dar berods „Penktosios“ ar „Šeštosios“ kartos žmogeliukus į kokius nors „objektyvius rėmus“. Na, pavyzdžiui – „parašykite 200 žodžių rašinėlį“. Nė įžangos, nė dėstymo, nė užuomazgos, nė kulminacijos...

Atomazga dažniausiai būna paprasta – kai jau „suskrebena“ tuos nelemtus 200 žodžių, tuomet jaunasis „mileniumas“ trinkteli vieno sakinio pabaigą: „ir visi gražiai ir laimingai gyveno“, arba „viskas yra beprasmiška, nes nėra prasmės ieškoti prasmės“. Svarbu, kad būtų tie 200…

Paskutinį kartą mokytoja liepė sukurti rašinį iš dešimties sakinių. Vyrukas nepatenkintas ir įsižeidęs parsinešė namo dvejetą. Jis kietas ir užduotį atliko vienu sakiniu. Rašinėlis kaip visada buvo lakoniškas. „Biliūno apsakyme „Kliudžiau" berniukas kačiuką nušovė netyčia”…