Na, tą – „Wi Fi" be slaptažodžio. Nežinau, kiek laiko truko tas jo gerumas, bet Naujųjų vakarą, kuomet naujutėlis išmanusis
televizorius ėmė žagsėti ir strigti, brolis, įtaręs klastą, nutarė
patikrinti tas bevieles gėrio ir išminties bangas. Apžiūrėjęs ir radęs devyniolika dykai „ant šarato" prisijungusių, nutarė, kad Kalėdų senelis
savo darbą jau baigė ir saugiai „užrakino“ tą savo „gausybės ragą“. Išbėgęs
apsipirkti paliko mane su likusiais svečiais ir šeimynykščiais.
Pasigirdo skambutis. Žiūriu, kaimynė - piktai šnairuoja,
nieko gera nežadančiai šnopuoja - gerai, pagalvojau, kad nepažįstu. – Kaip jūs drįsot, kaip jūs
galėjot, pačiu svarbiausiu momentu? Visiems vaikams šventę sugadinot. Kodėl
išjungėt internetą?...
Nė „labas“, nė „Laimingų Naujų...“ Supratau, kad aiškinimai, kad aš ne vietinis ir nieko
nepadariau - nepadės. „Atjunkit atgal“ - ir taškas. Būčiau žinojęs, būčiau iš
karto mandagiai nusiuntęs į Everesto viršūnę, kur pasirodo veikia nemokamas
bevielis internetas, arba blogiausiu atveju link Valkininkų liūto statulos būčiau pasiūlęs paėjėti, ten
jis irgi laisvas, kaip triusikų gumytė, bet nežinodamas brolio planų ir
geranoriškų kaimyno įsipareigojimų, aš tik kaltai nusišypsojau ir liepiau ateiti po valandos.
Po valandos ta prisukama blondinė grįžo dar kartą. Supratau, kad to interneto vis tik labiau reikia jai, o ne vaikams. Optimistė. Grįžęs brolis paaiškino - „kieno miške kankorėžiai". Mane iki šiol kamuoja klausimas – kaip ji sužinojo, iš visos daugiaaukščio laiptinės išskaičiavo, išaiškino ir surado tą nemokamo gėrio skleidėją?...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą