Tikra, gyvenimiška istorija. 2016-ieji.
Dėstytojas: „Pernai
iš 52 studentų grupės tik trys mokėjo užsirišti kaklaraištį. Ir šiemet į
egzaminą neįleisiu nė vieno, nemokančio kaklaraiščio užsirišti! Ištraukęs
bilietą, kiekvienas turės jo mazgą surišti, nesvarbu kokį“. Pasigirsta balsas
iš auditorijos: „Dėstytojau, o kaklaraiščiais ar aprūpinsit?“
Po
metų kitoje aukštojoje mokykloje, o tiksliau – Mykolo Romerio universitete,
teikiant diplomus naujiems verslo administratoriams, kaklaraiščio neturėjo nė
vienas diplomantas. Jiems, žinoma, „dzin“,
kad yra per tris šimtus kaklaraiščio mazgo užrišimo būdų, „dzin“, kad dar 1827 metais rašytojas Honore de
Balzac'as parašė vadovėlį „Kaklaraiščio
nešiojimo menas“ ir taip pat „dzin“, kad
ES ministrų taryboje vienintelis graikas kaklaraiščio užsirišti negali. O šiuos
kaklaraiščius Vilniaus pakraštyje jauni žmonės sugalvojo rišti, kaip išraiškos,
kovos prieš vandalizmo aktus, priemonę.
Kartą,
grįždami namo, ant tilto jie rado uždegtą laužą... „Nejaugi nieko negalima padaryti?“, – pamanė. Pamanė ir padarė...
Likimas
padovanojo progą susipažinti ir su pačiu idėjos autorium. Julius Žėkas – puikus
Bohemiškojo Vilniaus ekskursijų vadovas ir pasakorius turi veiklos ir čia. Kaklaraiščius
vis tik kartais reikia atnaujinti, bet tai vis geriau, nei gesinti vandalų
laužus. Kas jau kas, o jis tai tikrai žino – legendos kuria tradicijas,
pritraukia smalsuolių ir bendraminčių. Paprastai tariant, „daro pinigus“. Jeigu jaunavedžiai ant tiltų
kabina spynas vienu tikslu, tai ant tokio tilto moterys galėtų kabinti vyriškus
kaklaraiščius kitokiu tikslu. Tereikia legendos. Beje, spalio 18-oji pažymima, kaip
tarptautinė Kaklaraiščio diena. Dabar žmonės šį tiltą „šlipsų tiltu“ vadina. „Automobilių
kamštis nuo pat kaklaraiščių tilto“, – praneša per radiją.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą