Mėgstu padėti krūvą didelių savo nuotraukų žmogui po nosim ir stebėti jo
reakcijas, emocijas.
Įdomu betarpiškai jausti – kas sudomina, kas sukelia
emocijas. Koks, tegu ir nepriekaištingai gražus peizažas, nepabudina jokių
minčių. Man, kaip akimirkos vaizdų vagiui, tai labai svarbu. Aš pats gi
subjektyvus.
Kartą taip besimėgaujant vaizdų trofėjais šalia prisėdo gana santūrus,
kibus kritikas. Neilgai trukus suvokiau, kad ekspertas - pareigūnas. Atsirinkęs
keletą peizažų, žmogus įnirtigai susiruošė juos įsigyti. Aš, kažkokio linksmo
šišo pagautas, priešinausi. Man parūpo sužinoti, kodėl jis išsirinko būtent
tuos darbus - tai nebuvo saldūs reklaminiai paveiksliukai.
-
Esu teismo
antstolis. Kasdien mano ofise lankosi ne viena dešimtis laime tikrai nešvytinčių
žmonių. Štai ir norėčiau, kad su pinigais jie skirtųsi ramiai ir tauriai
pakylėti.
Kartais, sėdėdamas stomatologo kėdėje, mąstau –
kodėl tuose kabinetuose lubos baltos? Būtų nuotraukos... Žiūrėčiau ir
žiūrėčiau.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą