175. Baltos vištos klausimas

Už tarnystę Jos Didenybės Valstybės tarnyboje atlygio kas mėnesį gaudavau 35 galinas.
Buvau kerdžius, ganantis popierines Jos Didenybės antis.

Tie kas turėjo žemės ir ganė tikras mokesčių nemokėjo. Aš, kaip popierose rašė, kad gaudavau 50 galinų, bet 15 iš karto atimdavo, arba kaip priimta sakyti „išskaičiuodavo“.

Prieš aštuonerius metus gal kas iš germanų žemių, gal iš Liutecijos ar Brukselės, o greičiausiai už jūrų marių nusprendė, kad prasidėjo smūtnas čėsas, tarsi ir maras koks arba sunkmetis, kitoniškai – krizė. Tada jau ir 141 vietinis ciesorius nutarė – kas mėnesį iš manęs atrokuoti dar 5 gailinas papildomai. Tataigi netekdavau jau nebe 15, o 20 galinų kas mėnesį. Labai nepykau ir nesierčiavojau, nes mislijau, kad iš visų viernų Jos Didenybės valdonių atima. 

Teatleidžia man visos Galinos, noriu tik pagarbiai priminti, kad „Galina“ lotyniškai reiškia „višta“. O „galina blanka“ – balta višta.

Taigi, kaip jau supratote, kas mėnesį iš manęs atskaičiuodavo, kaip priklauso, po 15 vištų, o dar penkių vištų tiesiog negaudavau šiaip. Jos nesiskaičiavo, kaip mano gautos pajamos ir sumokėtas vištų mokestis pensijai. Per metus susidarydavo 180 vištų mokesčių, ir dar 60 vištų papildomos iškados.

Po kurio laiko, o tiksliau 2012 metais po užgimimo Kristaus arba praėjus keturiems metams nuo to smūtno laiko – krizės prasidėjimo, visokie ciesoriai ir kamergeriai, iš kurių dar daugiau tų galinų nuriekdavo, mat ir atlygis jų buvo ženkliai, gal kokius keturis kartus didesnis, tai jie sumislijo, kad neteisingai čia toks sumažinimas buvo padarytas, nes iš vienų kerdžių, kurie gaudavo mažiau, ir atimdavo mažiau, o iš kitų, kurie gaudavo daugiau, pasirodo, daugiau atimdavo daugiau. Pamislyk, jie dabar tapo dar didesniais skurdžiais. Iš pradžių supyko teisėjai ir 141 ciesorius, ir kai tik tas smūtnas laikas, vardu krizė, baigėsi, jie pasiskundė sūdui ir patys tame sūde greitai nusprendė, kad taip neteisinga ir sau visas atimtas galinas greitai nutarė susigrąžinti. Kiti kerdžiai pasekė anų sūdų teisėjų ir kitų ciesorių pavyzdžiu, ir taipogi į sūdą gromatas surašė, kad ir jiems atimtas galinas arba, naujoviškai, vištas grąžintų ir tokią piktenybę atitaisytų. Tik sūdų teisėjai, ciesoriai bei kitokie valdžiažmogiai savas vištas jau susigrąžinę ir netgi algas pasididinę, betaig du metus tik durnių voliojo ir dinderį mušė. Vėliau gavę slaptą gromatą ir valdžios pagrūmojimą beigi nurodymą, vis tik pripažino, kad neviernai ir kvalčlyvai tas atlygis galinom ne tik jiems buvo sumažintas, ir pavelijo visiems durininkams negrąžintas galinas ščyrai suskaičiuoti ir atsiradus progai ir lišnų galinų, jas nepatenkintiems kerdžiams grąžinti. Bet grąžinti tik tiems kerdžiams, kurie yra nepatenkinti ir savo nepasitenkinimą parašys raštu. Kitiems durininkams ir kamergerams liepė pilniauti, kad visi dirbantys kerdžiai ir taip patenkinti būtų, ir savo negautų vištų negeistų. Tie gudraskrandžiai sumislijo, kad jeigu koks nesusipratęs valdonis ir nedaug vištų gaunantis nabagas vis tik ims ir raštu paprašys jo vištas grąžinti, tai jas taip paskaičiuoti, kad tas bėdžius dar ir skolingas liktų. Na, o tiems, iš kurių tų vištų paėmė daugiau, ir skola didesnė susidarė, tai grąžinti ją ne iš karto, o per penketą metų. 

Štai ir gavau gromatą su štempeliu ir trijų durininkų parašais. Gromatoje kažkodėl buvo parašyta, kad per keturis metus to smūtno čėso, aš, atsieit, jau gavau tas iš manęs atimtas vištas ir toliau kažkodėl net per tris lapus buvo nurodyta bei išvardinta, kiek aš tų vištų kas mėnesį negavau. Toliau buvo parašyta, kad per tuos aštuoneris metus mano negautos vištos virto kalakutais. Todėl man dar per ateinančius penkerius metus pagal nustatytą grafiką, iki 2020 metų gražins tas atimtas vištas, virtusias kalakutais. 15 vištų dabar prilygo 4,5 kalakuto. Taigi šiemet, jeigu viskas bus gerai turėčiau gauti – 2,8 kalakuto, kitąmet – jau 12 kalakutų, dar po metų – 15, ir dar po vienerių – likusius 15 kalakutų. Tiesa, pats į Jos Didenybės iždą kasmet turiu atiduoti  mažiausiai 12 kalakutų.

Kaip jau supratote – atlygis vištomis tai valstybės tarnautojo alga Litais, o kalakutais – Eurais. Jos Didenybė – Lietuvos Valstybė, kuri paima ir paskui padalina po vištą vaikui, po vištą seniui arba kaip naujamadiškai sako - pensininkui, po vištą elgetai – arba naujoviškai bedarbiui, po vištą kaliekai arba naujoviškai invalidui arba teisingiau neįgaliąjam. Jų Lietuvoje jau ketvirtis milijono!

Jau seniai nebetarnauju Jos Didenybės Valstybės tarnyboje. Visuomet ščyrai atidavinėjau ir kol gyvas būsiu atidavinėsiu man prigulinčias atiduoti vištas, su sąlyga, jei jų turėsiu pats. Tik nežinau dabar, jeigu kartais man, neduokdie, per tuos penkerius metus kas nors nutiks tokio netikėto, ar Perkūnas trenks, ar pūškorius, strielčius ar koks miško uriadnikas ir prievaizdas arba kitoks razbaininkas su šaunyku netyčia mane nušaus? Kaip tada bus su mano negrąžintom vištom? Ar galės iš manęs nusavintas galinas..., tai yra vištas..., tai yra kalakutus... o tiksliau eurus atsiimti mano vaikas?
P.S.
Per tą laiką, kol visi verkavo dėl didelių kalafijorų ir kito maisto kainų, ciesoriai spėriai dar vieną parėdką nustatė ir  per televizorių, bėgančia eilute tyliai parašė - kad nei atimtų galinų iš  senių pensijų, nei kitų Jos Didenybės Lietuvos Valstybės skolų, anųjų vaikai paveldėti negalės. Kaip sako, belieko susivynioti į baltą drobulę ir tyliai, iš lėto eiti link piliakalnio...
P.P.S.
Prabėgo pora metų. Kartą savo tvarte radau tuos 2,8 ir dar 12 žadėtų kalakutų. Apsidžiaugiau, kad Jos Didenybė Valstybė Sąžininga - pažadėjo ir po truputį, nesvarbu, kad po devynerių metų, bet vis tik grąžina atimtas iš manęs galinas - vištas - kalakutus. Dabar galėjau gražinti Valstybei 13 man prigulinčių grąžinti kalakutų. Grąžinau, tik džiaugiausi neilgai. Po trijų mėnesių tvarte neberadau 5 likusių sutaupytų kalakutų. Viskas iššluota, tvartas areštuotas, užanspauduotas ir dar provininko be vardo ir štempelio gromata palikta, kad veizėk - "Mes žinom ir tu dabar neviernas valdoni žinok jau, kad vėl esi skolingas dar 10 kalakutų. Dabar gyvenk kaip nori, bet kai iš kur nors dar gausi penkis kalakutus, tai juos atimsim iš karto!" 
Kitą dieną, dar vieną parėdką ciesoriai sumislijo ir paskelbė. Sumislijo iš tikro tai aišku ne jie. Jie jau seniai ne Jos Didenybės Valstybei, o trijų žuvėdų karalystės iždininkams tarnavo. Dabar visi paprasti kerdžiai galėjo grynu pinigu tik už 30 kalakutų atsiskaityti. Jeigu norėjo daugiau. turėjo atskirą gromatą - vekselį iš žuvėdų iždo pažiruoti. O kadangi visų žmonių tvartai ir taip žuvėdams ir jų iždui priklausė ir už kiekvieno kalakuto išsinešimą ar palesinimą reikėjo dar ir tiems žuvėdams atskirą žuvies mokestį susimokėti. Belieko antrą kartą susivynioti į baltą drobulę ir tyliai, link to piliakalnio eiti...