170. Paveldas

Kartą  ministro priimamajame po darbo užsisėdėjom. Ir apie darbus, ir šiaip blevyzgojom.

Šefo nebuvo, kalbos liejosi per kraštus. Kažkodėl neužsičiaupdamas skambėjo ir jo telefonas. Ne mobilus ir ne Vyriausybinis... Paprastas laidinis ...001 pabaigoje. Niekaip nenustojo.

Kantrus pasitaikė interesantas. Na ir koks optimistas bando surasti pareigūną po septintos vakaro? Kamščiai ir tie jau baigėsi... Kas per nelabasis? O gal tikras ūkininkas? O gal žemaitis? O gal iš Amerikos? Tikriausiai verkiant žmogui reikia. Po gerų dvidešimties minučių beviltiško ir įkyraus „zirzimo“ neišturėjau.

Dar spėjau mesti akį į stalinį kalendorių – lyg ir ne pilnatis...

Paėmiau ir pakėliau. „Žemės ūkio ministro priimamasis“, – kaip priklauso, mandagiai, oficialiai rimtą balsą nutaisęs, pasisveikinau. Mintyse ir ant liežuvio galo jau spirgėjo kitas, gerokai paprastesnis tekstas, sutrumpintai reiškiantis „Ateik rytoj...“.

-        Laba diena, o kiek kainuoja ir kur dabar galima gauti nusipirkti... obuolių sūrio? – paklausė smalsi, iš balso sprendžiant, jau visų saldumynų paragavusi smagurė.

-        Hmmm... – numykiau paspringęs. Net jeigu būtų paklausus – o „kas paslėpta po Soboru?“ arba „Kur Vytautas palaidotas?“ – būčiau turėjęs ką atsakyti. O dabar...

Va, tai kantrybė ir smagurio smalsumas begalinis. Į radinių biurą dar galėjo paskambinti. Na visko tikėjausi, bet kad... Na, bet tai kaip? Tiesiai. Ministrui. Kantriai ir iki galo. Rado kur. Rado, ko paklausti.

Kita vertus, o ką? Ji teisi. Iš tiesų – KUR?

Po to skambučio obuolių sūrio niekur neradau dar septynerius metus. Gerai dar, kad Kaziuką turime...