162. El Camino

Pernai kvietė į piligriminį žygį Šv. Jokūbo keliais Ispanijoje. Labai norėjau, bet sanariai, pinigai, nebaigti darbai, dar buto šeimininkė... Ji pati į tą žygį išėjo. Tik jai piligrimystė NEPADĖJO...

Dabar ramiai žiūrėjau filmą „El Camino“ – kaip tik apie tą šimtametį piligrimų kelią. Filmas turėjo vadintis „Kelias“, kažkam pasirodė skambiau ir išvertė „Kelionė“. Herojus su sūnum, tiksliau, su jo pelenais, pasileido sūnaus pradėtu piligrimų keliu. Visi seneliui linkėjo „el camino“... Vertėjas kiekvieną kartą išversdavo „gero kamino“...

 Ir kodėl kiekvieną kartą, kai koks nors Johnas ar Thomas norėdamas iš esmės

 pakeisti savo gyvenimą, pirmiausia paskambina kokiai kietai savo padėjėjai, sekretorei ar reikalų tvarkytojai ir paprašo, kad „mėnesiui noriu perkelti visus savo susitikimus“... Tuomet jau ramiai puola daryti gerus darbus, žygdarbius ar šiaip elgtis ir gyventi kaip normalus žmogus.

Noriu tokios reikalų tvarkytojos...