160. Dvynių varžybos

Senais gerais laikais - žiloje vaikystėje, teko rungtyniauti labai linksmose varžybose.
Šiandien retai kas, tiksliau, dar neteko girdėti, kad kas iš viso tokias varžybas rengtų... Mes jas vadindavom "matrioškų", arba "dvynių" lenktynėm...

Pižamas Kauno klinikose keisdavo ketvirtadieniais. Visiems išduodavo beveik vienodas, juostuotas ir dažniausiai per didelės pižamas. Mūsų koridoriaus vaikai be vargo į vieną pižamą galėjo tilpti dviese. Tai štai po rytinių procedūrų, kai daktarai ir seselės jau gėrė kavą savo kabinetuose ir netrukdė mums sirgti, rengdavom slaptas varžybas. Kiekviena palata į varžybas siųsdavo savo sudvigubintą „matriošką“. Vienoje pižamoje lindintys du žmogeliukai turėjo kuo greičiau iš vieno koridoriaus galo nukabarioti į kitą. Rankos, kojos nesilankstydavo, reikėjo jas judinti kartu, sinchroniškai. Lenktynės, iš abiejų pižamoje esančių, reikalavo koordinacijos, susiklausymo ir rimties. Būtinai! Reikėjo nesijuokti... Nesvarbu, pirmas, ar antras... priekyje, ar gale bėgi. Jeigu tavo pižamoje dar kažkas be tavęs, ne tavo, o kitas pilvas pradeda kvatoti, juokas tuomet virsta labiausiai užkrečiama liga. Atsilaikyti neįmanoma, net jei tas juokas ir virs kosuliu, o dviguba vienos pižamos „matrioška“ plosis ir voliosis ant išvaškuoto akmens plytų grindinio. Išlįs dar kokia seselė ar gydytojas... O tada jau klius visiems. Varžybos buvo rimtos... Na, nebent „matrioška“ išsilaisvindavo – per siūles.