114. Pabučiuok bobą prie rotušės

Kelis šimtus metų Vilniuje žmonės taip sakydavo. Pagal 1588 – 1840  metais galiojusį Lietuvos statutą, plakimas rykštėmis tai buvo lengviausia bausmė, skiriama už žodinį įžeidimą, nedideles muštynes ar smulkią vagystę.

Rotušės aikštėje stovėjo gėdos stulpas, kurio viršuje puikavosi lipdyta moters galva. Prie stulpo pririšdavo nusikaltusį ir bausdavo rykštėmis. Žmonės ir sakydavo „pabučiuoti bobą prie rotušės“, tai reiškė – atlikti bausmę. Ją vykdė budelis. Budelis gaudavo metinę 300 auksinų algą, namus ir darbo įrankius, dar žiemos priemokas ir lėšų spec. drabužiams. Gyveno jis požemių rūsiuose po didžiaisiais Subačiaus vartais.

Vilniuje budeliai kaip mirties bausmės įrankius  naudojo kalaviją ir dviašmenį kirvį - bartą. Keletą budelių kardų rado kasinėjant. Senovėje iš lūpų į lūpas keliavo legenda, kad nukirtus daugiau kaip tūkstantį galvų, kalavijas, pritvinkęs žmonių kraujo, įgaudavo ypatingų magiškų galių, kurios galėjo atsisukti prieš patį kalavijo šeimininką.  Budeliai patyliukais savo įrankius užkasdavo.

Budelis vykdydavo ne tik teismo nuosprendžius. Be tiesioginių savo pareigų, budelis turėjo surinkti ir už miesto sienos išvežti, rastus gatvėje neatpažintus numirusiųjų kūnus, kritusius gyvulius ir pan. 1677 metais, mirus Vilniaus budeliui Jonui, miesto valdžia ieškojo budelio, siuntė pasiuntinius į Holšteiną. Paprastai Vokietijoje užsakydavo specialistus, ten jau veikė ir šio cecho aukštosios mokyklos. Tiesa, tuomet laisvo budelio neatsirado ten. Ieškojo budelio ir Karaliaučiuje, Lydoje. Visi buvo labai užsiėmę. O ir Vilniaus apylinkėse siautė plėšikų gaujos. Nuo miesto kalvų plėšikai iš tolo matydavo atvykstančius, žinojo ir ką galima apiplėšti. Mėgstama plėšikavimų vieta nuo seno garsėjo Paneriai. Sako ir savą "vagių mokyklą" turėjo. Tiesa, budelio visi bijojo iš tolo. Iš tų laikų atsirado paprotys "pereiti į kitą gatvės pusę", nes ir netyčia prisilietęs prie budelio, žmogus negalėjo būti doru miestelėnu.
Taline budelis gyveno netoli bokšto „Kik in de Kiok“ (Pažvelk į virtuvę). Darbo budelis turėjo ne kasdien, todėl miesto magistratas liepė budeliui prižiūrėti gatves. Budelis su savo padėjėjais naktį apeidavo miesto gatves surinkdavo kritusius šunis, kates ir žiurkes.

Viduramžiais namų šeimininkai privalėjo tvarkyti ir gatvės gabalą priešais namą – surinkti šiukšles, pakloti šieną. Jei namo šeimininkas to nedarydavo, gatvę sutvarkydavo budelis, o namo šeimininkas turėjo jam sumokėti nustatytą atlyginimą. Jeigu šeimininkas atlygio nesumokėdavo, budelis apsigyvendavo jo namuose, ir gyveno kol tas atsiskaitydavo.

Budelis Taline turėjo ir kitų pareigų. Anonimų buvo ir tais laikais. Magistratas, tokių skundų skaityti nesivargino. Sunaikinti "anonimkes" privalėjo budelis. Tiesa ir jam liesti tokius laiškus rankomis buvo įžeidimas. Jis tokią rašliavą „imdavo“ kankinimo žnyplėmis ir mesdavo į laužą, užkurtą rotušės aikštėje.

Budelis turėjo dar vieną svarbią veiklą. Kai miesto magistrate atsilaisvindavo vieta, naujai išrinktų žmonių pavardes skelbdavo rotušės aikštėje. Perskaičius pavardę, budelis turėjo perlaužti lentą. Pagal senovinį paprotį – tai reiškė, jog darbas atliktas.

Netoli bokšto „Kik in de Kiok“, tik už 50 metrų nuo jo ir šiandien galima aplankyti budelio namą. Dabar čia įsikūrusi „gydymo – auklėjamoji“ įstaiga.

Prahoje budelis gyveno atskiroje saloje. Vienas toks, savo darbą išmanęs budelis, kartą užsuko į vietinę aludę ir išlenkė bokalą alaus. Prie stalo, kur gėrė budelis daugiau niekas ir neprisėdo. O aludė ir šiandien „Pas budelį“ vadinasi...  

Daugelyje miestų budelis gyveno už miesto ribos. Ispanijoje budelio namą netgi dažydavo raudonai. Barselonoje amatininkai gyveno atskirose gatvėse, buvo batsiuvių, skardžių, odininkų gatvės. Nejaugi įkursi atskirą budelių gatvę? Jų nebuvo tiek daug, o ir skamba keistai... Karaliaus patarėjai ilgai tarėsi - kur jį apgyvendinti. Vieni siūlė išmesti jį už miesto sienų, bet jis miestietis kaip ir visi, be to darbą dirba, – prieštaravo kiti... Pagal legendą vyriausias patarėjas pasiūlė išrausti miesto sienoje skylę. Ten, sienoje ir įsikūrė Barselonos budelis...

1584 m. Frantzas Schmidtas pasirašė sutartį su Niurnbergo miestu ir ėjo budelio pareigas. "Mėsininkas, kruvinas teisėjas, ponas šėtonas, budelio pavainikis"... Taip buvo koneveikiami budeliai.
Frantzo tėvas Heinrichas Schmidtas buvo garbingas Pietų Vokietijos Hofo miesto paukščių medžiotojas. 1553 m. rudenį jis stebėjo mirties bausmės vykdymą. Vietos valdovas, markgrafas, buvo sulaikęs tris vyrus ir apkaltinęs juo sąmokslu prieš jį. Markgrafas įsakė tris vyrus nedelsiant pakarti, bet miestelis buvo labai mažas ir neturėjo savo budelio. Nekantrus valdovas kategoriškai atsisakė laukti, kol atvyks budelis iš vieno didžiųjų miestų. Jis prisiminė seną paprotį ir vienam iš susirinkusių žiūrovų įsakė įvykdyti mirties bausmę. Nelaimei, valdovas pasirinko Heinrichą. „Jeigu (mano tėvas) nebūtų paklusęs, (markgrafas) būtų jį pakoręs su tais trimis vyrais“, – pasakojo Frantzas. Taip Schmidtas tapo budeliu ir perdavė šį amatą sūnui.
Tais laikais miestai varžėsi, kuris griežčiau baudžia nusikaltėlius, kiekvienas miestas gavo mirties bausmių monopolį. Pasakojimas apie nelaimėlį Heinrichą Schmidtą išliko iki mūsų dienų, nes Frantzas, kitaip nei daugelis XVI a. vyrų, mokėjo skaityti ir rašyti. Visi budeliai privalėjo parengti išsamius įvykdytų mirties bausmių sąrašus. Frantzas savo gabumus panaudojo dar ir dienoraščiui rašyti. Nuo pirmosios mirties bausmės 1573 m. iki karjeros pabaigos 1618 m. Frantzas reguliariai rašė apie savo gyvenimą.
Frantzo Schmidto, budelio, sąžinė buvo nerami dėl daugybės atimtų gyvybių, tačiau faktai rodo, kad jis išgelbėjo ar išgydė gerokai daugiau žmonių, nei nužudė.

1618 m. pasitraukęs iš budelio pareigų, tris dešimtmečius Frantzas gydė Niurnbergo gyventojus. Gydymo metodai buvo paremti per kankinimus įgytomis žiniomis apie opų susidarymą ir gydymą. Be to, anatomiją jis išmanė geriau už kitus, nes žinių įgijo skrosdamas mirties bausme nubaustų žmonių lavonus. Taigi žiniomis jis gerokai lenkė artimiausius kolegas ir konkurentus: kitus budelius, barzdaskučius, vaistininkus ir pribuvėjas. Frantzo teigimu, Niurnbergo apylinkėse jis išgydė 15 tūkst. ligonių.
Budelis parašė 15 puslapių prašymą Šv. Romos imperatoriui Ferdinandui II, papasakojo apie savo dorą gyvenimą bei ištikimybę darbui ir paprašė oficialiai reabilituoti šeimą.
„Visą šį laiką niekas nesiskundė nei manimi, nei mano vykdytomis egzekucijomis, o jų buvo labai daug. Maždaug prieš šešerius metus aš palikau tarnybą savo noru, gerbdamas įstatymus, dėl senyvo amžiaus ir fizinio silpnumo.“  Jis pridėjo Niurnbergo miesto tarybos raštą, kuriame buvo tvirtinama, kad Frantzas „gyveno kukliai, elgėsi ramiai ir laikėsi imperijos įstatymų“.
Atsakymas atėjo po trijų mėnesių. Laiške buvo rašoma: „Frantzas paveldėjo gėdą, kuri jo ir jo įpėdinių neleidžia laikyti dorais, todėl imperatoriaus galia ir iš jo malonės ši gėda atšaukiama ir panaikinama, o jam suteikiamas garbingo žmogaus vardas, apie kurį pranešama kitiems gerą vardą turintiems žmonėms.“
Galutinai Frantzui garbė buvo grąžinta po mirties. Oficialiuose dokumentuose jis aprašomas ne kaip Niurnbergo budelis, o kaip „garbusis Frantzas Schmidtas, gydytojas iš Obere Wörhdstrasse.“ Retas budelis viduramžiais sulaukdavo tokios didelės garbės.

O štai čia, Zalsburgo centre, ten namelyje vidury aikštės irgi gyveno miesto budelis. Niekas nenorėjo gyventi kaimynystėje. Dabar tai pats centriausias miesto centras. Viduramžiais tai buvo laukymė už pilies sienų...