113. Masonų ženklas / Masonic signal

Vienas įkaušęs žemaitis septynis kartus kartojo man vis tą patį sakinį.
Tiesą pasakius, tai skambėjo kaip vienas žodis, bet vis tiek nė velnio nesupratau. „Veinvyreak...“ – kartojo vis tą patį linksmas vyrukas. Galiausiai neapsikentęs iškėlė pirštą ir išskiemenavo – „VEIN...“ – parodė pirštu į dangų. „VYR...“ – dūrė tuo pirštu man į krūtinę. „REAK...“ – pagrūmojo tuo pat pirštu. Kad būtų aiškiau, dar mirktelėjo ir tuo pirštu sprigtelėjo sau į pasmakrę sprigtą. Visi žino tą „slaptą“ kvietimą išgerti. Šiek tiek vėliau pamačiau, kad kolega vakarojo su penkiomis panelėmis ir visos jos gėrė tik vyną, tad vakarui dar neįpusėjus, vyrukui pasidarė liūdna, o gal per sunku. Štai kodėl jam „Vieno vyro reikėjo“...

Labai nustebau sužinojęs, kad tas slaptas masoniškas ženklas „išgeriam“ – visai ne kurčnebylių gestas. Vėliau sužinojau, kad jis suprantamas tik Rusijos ir buvusios Sovietų Sąjungos žmonių ar išeivių iš ten tarpe. Prancūzai, pavyzdžiui, kalbėdami TA tema susuka nosį. O kaip atsirado tas sprigtas į pasmakrę - niekas tiksliai ir nežino. Girdėjau tris versijas, ir visose svarbiausias kaltininkas Petras I.

Sako, kad kartą pasibaidė caro arkliai. Ir vienas valstietis rizikuodamas gyvybe, prie pat bedugnės kibo jiems į kamanas ir išgelbėjo carą. Tas atsidėkodamas, tarė – prašyk ko nori... Valstietis atsakė, jog nieko jam nereikia, na, nebent, kokio caro rašto su antspaudu, tokio įsakymo, jog kiekvienoje karčiamoje jam nemokamai degtinės įpiltų... Kaip tarė, taip ir padarė, caras davė įsakymą, tik bėda ta, kad po kurio laiko valstietis tą gromatą kažkur praganė. Ir vėl grįžo į sostinę, dienų dienas laukęs jis vėl Petrui pirmajam į kojas puolė, savo žygdarbį primindamas:

– Carai, tėveli, pamečiau aš tavo raštą su visu antspaudu, – raudojo nelaimėlis.

– Uždėkit jam antspaudą, tokioj vietoj, kad daugiau nebepamestų, – tarė Petras I.

Ir išdegino jam antspaudą pasmakrėje. Jį nuo tada ir rodė laisvas pijokas.

Kita legenda panašiai byloja. Sako, jog tai buvo meistras, Teluškinas kuris rizikuodamas savo sprandu, paauksavo Petrapilio Petropavlovsko tvirtovės bokštą. Meistras tą caro raštą nuolat pamesdavo, tai Petras I neapsikentęs ir liepė ištatuiruoti.

Trečioji istorija sako, kad tokius caro antspaudus ant kaklo turėjo kariai, valstybės tarnautojai, prižiūrintys kabokus ir karčiamas, tiksliau jų mokamus į caro iždą mokesčius, surinktus už degtinę. Jiems po vieną įpildavo nemokamai.

Nežinau, kokia iš tų istorijų arčiau tiesos. Tik spėju, kad tą Petro I antspaudą galėjo rodyti žmogus, neturintis barzdos, kurias taip mėgo kirpti caras.