Turėjau laimės dirbti su
puikiu operatoriumi.
Prieš vykstant filmuoti, Česiukas, taip visi jį
vadinome, šelmiškai mirktelėjęs kviesdavo "kavutės išgerti". Tuomet neskubiai papsėdamas popierosą, klausdavo - ką pasakyti ir ką parodyti norėtum, kokią mintį neši?... Nuvykus į
vietą, papildomai aiškinti ar rodyti nebereikėjo. Pamatydavo jis daugiau, nei
aš vėjavaikis liežuviu maldamas. Nedaugiažodžiavo, - aha, aha, - linksėjo, o akys jau bėgiojo įsivaizduojant ateities vaizdus.
Jis mokė mąstyti vaizdais.
Kartą Česiuką „pasiskolino“ kolegės „Panoramos“. Jis nedirbo toje laidoje, nepatiko jam tas „viską mesk, bėk ir
lėk“ principas. Vakare, žiūrėdamas reportažą, nesupratau, kodėl rodomi kreivai
nufilmuoti laiptai, kojos, koridoriai... O prie reportažo autorių buvo ir "maestro"
inicialai. Negalėjau prisiminti, net kokia buvo žinia, apie ką reportažas. Kitą rytą, pamatęs
kolegą, puoliau klausti – kas nutiko ir koks buvo sumanymas? Iš pradžių jis nutylėjo, apsimetė nesupratęs. Tik
mudviem pasilikus akis į akį, atsiduso ir paaiškino:
– Žinai, kartais, kai labai įkyriai prašo, o tu labai nenori, bet ir atsakyti negali... Visų ir ateities labui, padaryk taip, kad daugiau nebeprašytų. Na,
kaip tarybinėje armijoje.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą