Nemėgstu portretinės fotografijos... Turi patikti man, portretui, turi patikti visiems likusiems, į tą portretą bežiūrintiems... Ir dar portretas turi portreto neišduoti...
Kamčatka nuostabaus grožio ir paslaptingas ir gana uždaras pusiasalis. Viskas ten atvežta: lentos - iš Vietnamo, cementas - iš Korėjos, mėsa - iš Naujosios Zelandijos. Kareiviukai irgi atvežti. Iš visos „plačiosios tėvynės“... Kas saulėto Dagestano, kas iš Uzbekistano, kas iš kalnų Karabacho. Vieni sniego niekada gyvenime nematę, kiti – niekada nematę, kaip auga obuoliai. 65 procentai Rusijos teritorijos – amžino įšalo zona... Prisėda toks būdavo prie laužo ir klausia – „vaikinai, papasakot, kaip tie obuoliai auga?“ Pirmiausia reikėjo išaiškinti – kaip auga medis...
Ne vienam sniegynais ir ugnikalniais pasigrožėjus, kariauti ūpas praeidavo. Karšti pietiečiai, namų pasiilgę, dažnai sugalvodavo bėgti. Visi puldavo jų ieškoti. Jei viskas gerai, dažniausiai per dvi, tris paras surasdavo. Man likimas lėmė „kepti“ tokių bėglių fotografijas, portretines, dokumentines, na, ne visai meniškas, šiek tiek didesnes už degtukų dėžutę. Vis prisimindavau tą seną, seną anekdotą, kur čiukčia į foto atelje 6 draugus atsiveda, susodina 4 apačioje, 3 viršuje, jiems ant pečių ir pasitikslina – "nepamenu, trys ant keturių, ar keturi ant trijų?..." Kepiau tų „3x4" tūkstančius, po šimtą per dieną, po šimtą per naktį, ir vėl dieną, ir vėl naktį. Ir taip tol, kol bėglys nebus surastas. Kiekvienas milicininkas ir kareivis turėjo po tokį „veidelį" saujoje turėti. Aš į jį nuo ryto iki vakaro žiūrėdavau. Kartais ir kelias savaites... Pasikalbėdavau su juo, paplekšnodavau per skruostą, kartais norėjosi ir rimčiau vožtelti, – “ką tu, durniau, sugalvojai, iš čia dar niekam nepavyko pasprukti. Per tave niekas miegoti negali,“ – galvodavau, maudydamas nuotraukas fiksažo vonelėje, tada jas darydavom rankomis.
Kartais bėglį rasdavo kur nors miške sušalusį, ar apleistoje elektros skydinėje, nebejudantį. Rekordininkas, ilgiausiai gyvas „laisvėje“ išbuvęs bėglys, pats grįžo po dviejų savaičių. „Ieškojau tuktuko – na, traukinio. Visi tuktukai kur nors važiuoja. Visi traukiniai turi tikslą, galutinį tikslą. Visi pasaulio tuktukai vis tiek kur nors atvažiuoja. Ir aš turiu tikslą, lipčiau iš vieno tuktuko į kitą ir vis tiek kuris nors važiuotų pro mano namus, vis tiek kada nors aš grįžčiau namo. Bet čia ieškojau, ieškojau – jokio tuktuko. Čia neradau nei vieno traukinio, net bėgių...“ – verkė vargšelis. "Lengviausia, Kūlverstuk, eiti žuoliais - niekada nepasiklysi", – sakė krokodilas Gena.
Kamčatkoje nėra geležinkelio.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą