Su draugu turėjom gudrų "atsišaudymą"... Jei kas klausdavo - "kada ženysitės?..." - sakydavom - "kai Litas bus..." Na, o kai Litas į Lietuvą sugrįžo, teko ženytis...
Būdavo, paimi dešimtinę, na, "Darių su Girėnu", apverti juos aukštielnykus... Pastukseni pirštu iš kitos pusės...
- Matai, kepurės nenukrito, reiškia tikras, - juokaudavom.
Dar buvo toks pinigas - "Žemaitė", nedidelis, mielas ir labai populiarus - vienas litas. Tą, būdavo, sulankstom taip, kad tik veidukas matytųsi... "Kas ant vieno lito nupaišyta?..." - klausdavom. Visi atsakydavo, tačiau, kai pamatydavo veidelį, tas veidukas be skarelės labai jau panašus patapdavo į tuometinio Prancūzijos prezidento Fransua Miterano (François Mitterrand) portretą...
Labai jau paslaptinga ta Žemaitė buvo. Dingdavo iš kišenės nepastebimai. Taip pat paslaptingai ir iš apyvartos dingo. Sako, būdama 72-ų, Žemaitė dar pati sugebėjo ir naujos meilės avantiūrą išgyventi.
Kartą vakare paskyriau merginai pasimatymą. Matyt labai jau iš laimės apakęs buvau, nes iš ryto - prisiminiau, kad vidurdienį, prisiminiau, kad centre, prisiminiau, kad ne prie bokšto, prisiminiau, kad prie paminklo... Tik va prie kokio? Nors užmušk...
"Susitikimo vietos pakeisti negalima" - skambėjo galvoje jos balsas. Pėdinu prospektu susirūpinęs, kasau pakaušį... Žiūriu, gi štai paminklas, štai ta paslaptingoji... Atėjau valanda anksčiau.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą