Mūsų mokyklos direktorius buvo kietas.
Toks labai didelis,
labai storas, ir dar labiau linksmas žmogus. Na, kokių linksmų plaučių turi
būti „šulės“ direktorius, kad atvažiuotų į pamokas tokiu mažu sulankstomu
dviratuku „Desna“. To dviratuko ratai regis, tuoj – tuoj ims ir sprogs nuo
didžiulio žmogaus svorio, o jis dėl to ne tik nepergyveno, o tik dar labiau
linksminosi. Atrodė, kad ratams sprogus, ir dviračiui sulūžus, jam nieko
nenutiks. Jis nė nenukritęs tiesiog atsistos ir nueis toliau, peržengęs ir nė
nepastebėjęs to sulūžusio dviratuko. Juoktis niekas nedrįso. Pabandytų...
Jei ką pagriebdavo mokyklos kieme besimušant - mokykloje muštis nevalia - paimdavo viena ranka vieną peštuką, kita – kitą. Ramiai
pakeldavo abu, pakratydavo. Ir kad suriks – „nagi, taikytis!“ Visi žinojo,
kad jeigu nesitaikysi ir neapsikabinsi priešininko, tuoj pat ore, dar nenusileidęs
ant žemės, susidursi su priešininku „kaktomuša“... Štai ką iš tikrųjų reiškia
tas žodis.
– Na, kas čia pas jus, matematika?“– užsukęs į klasę ir
pamatęs skaičius lentoje, suokalbiškai mirktelėjęs, paklausdavo. – Kuris čia
pirmūnas, tu? – Kiek bus 5+5? Dešimt? Nagi duokš abiejų rankų pirštus. Kiek
ant rankų pirštų – dešimt? Paskaičiuokim – 1, 2, 3, 4, 5, – pats lenkdavo
pirmūno pirštus direktorius, – o dabar kitos rankos, iš kitos pusės – 10, 9, 8,
7, 6... Penki ir šeši – kiek? Kitą kartą, jei bandydavom sakyti – vienuolika,
vėl likdavom nemokšos, nes pirštus visuomet lenkė direktorius.
Linksmiausia su juo būdavo žaisti „Tip Top‘ais“.
Pamenate, tai toks žaidimas, kai sustoję kelių žingsnių atstumu, priešininkai paeiliui
deda pėdą už pėdos... Laimi tas, kai nelieka pėdos atstumo ir užminama
priešininkui ant kojos. Direktorius visada laimėdavo, visada užmindavo.
Nestipriai... Ir visada juokingai. Jis nebijojo būti juokingas.
Kitą tokių linksmų plaučių pedagogą sutikau Universitete.
Tai buvo profesorius Alfredas Bumblauskas.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą