Viename kaime vienas įdomus žmogus,
ne meras ir net ne Seimo narys, ne šeichas - lietuvis įrengė šiuolaikinį supermodernų spa centrą – viešbutį...
Pagal visus ES reikalavimus, netgi geriau. Nežinau, kelių jis žvaigždučių. Vien
balkonai ten – septynerių metrų ilgio. Na, iš tiesų tai tas žmogus nupirko visą
tą kaimą, su visais žmonėm. Kam dabar lengva? Daug ten visko jame pastatė. Įrengė
ten žirgyną, hipodromą, amfiteatrą, poilsines, sporto aikštynus, viešbutį...
Dabar visi
ten dirba ir laimingai galbūt gyvena.
Supylė ten ir šiuolaikinę
Napoleono kepurę - piliakalnį... Supylė žemes, kai kasė baseiną ir gilino prūdą.
Galvojo slidinėjimo trasą įrengti, bet žemių nuošliaužos žemyn pradėjo byrėti –
per aukštas ir per status buvo. O tokį aukštą jį pylė, kad užlipus, nuo jo
turėjai Nemuną matyti... Jis už vienuolikos
kilometrų teka. Miškai užstoja. Tik va gaila, truputį neišėjo, nes vis tiek nesimato.
Tuomet kitas įdomus menininkas
gigantomanas, na šiek tiek mažesnis masteliais ir finansiniais užmojais, nei jo kolega Maskvoje, na, toks lietuviškas „Cereteli's“
pastatė ant to pilkapio tokį „mažutį“ paminklą.
Kad žiopliai be reikalo nevaikščiotų ir dar, kad Lietuvoje būtų gražiau.
Tai štai tame puikiame viešbutyje,
viduryje kaimo, susirinko beveik visi Lietuvos merai ir jų padėjėjai. Viena garbi ponia iš
finansų ministerijos turėjo jiems pranešimą skaityti. Truputį pavėlavo, tai
stovėdama foje ir laukdama patogios progos į salę įsmukti, dairėsi, apžiūrinėdama
krištolais ar „svarovskiais“ tviskančius kandeliabrus, liustrus, sietynus, toršerus
ir bra.
– Tai čia viskas už EUROPINIUS
tikriausiai?... giliai įkvėpusi, kraipė galvą.
– Su visa pagarba, ponia,
girdėjau, kad anaiptol. Čia, visame kaime, nepanaudota nė lito Europos Sąjungos
paramos, – bandžiau patikslinti.
– Tai dar blogiau!... Reiškia – čia
viskas tada už mūsų, už Lietuvos žmonių pinigus?... Už litus?...
Sako, kad žemėje deimantų prikepta
tiek, jog kiekvienam žmogui turėtų tekti po nedidelę taurelę. Tikriausiai todėl, kad nesusirgtume plutofobija - turtų baimės liga ir gaminame ir kabiname tuos liustrus. Kam dabar lengva...
Nesakysiu kur tas kaimas, bet
visgi vienam kaimui ir vienam žmogui pavyko, o visam Vilniui –NE...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą