53. Prie gėdos stulpo / To shame pillory

Na, o dabar greitai prisipažinkite sau – nejau nė karto eidami į mokyklą, nesvajojote, kad ji sudegtų, susprogtų, prasmegtų ir visai išnyktų nuo žemės paviršiaus?... Nesvarbu kodėl.

Aš taip galvojau ir ne kartą…

Tačiau, kai tai vis dėlto nutiko – prisipažinsiu, kažkodėl visai  nesidžiaugiu… Gal iš sentimentalumo, vykdydamas "100 gyvenimo pamokymų", o ir šiaip proga pasitaikė – užsukau į savo pirmąją mokyklą. Buvau joje baigęs vidurinę, savo pirmojo mokytojo aplankyti. Jis jau pensijoje buvo, bet ji tuomet dar veikė. Būtų jis gyvas, šitaip negalėtų nutikti.

                 Kažkaip nesusimąsčiau, kad medis išlieka ilgiau nei namas ar asfalto takelis. Pravažiavau... 
Kad nieko neliko, tik medžiai, susivokiau ne iš karto. Vėliau pastebėjau – ir jiems jau nebeilgai, ir tuos iškirs. Nieko sau „Akacijų alėja“... 
Prieškarinės Kauno bohemos kurortas. Dabartinė bohema čia irgi kartą per metus padainuoja.

 Prieš keturiasdešimt metų čia buvo sodas. Mergaitės jame slaptai darydavo „sekretus“ – tokius gražius paveiksliukus, iš gėlyčių ir šokoladinių saldainių popierėlių, prispaustų stiklo gabalėliu žemėje.

Berniukai ieškodavome „lobių“ – sulūžusių žaislų, nereikalingų raktų, senų baterijų, šaukštų, blizgių ir žinoma „medalių“ – kapeikų monetų, suspaustų ant geležinkelio bėgio pravažiuojant traukiniui. Tuos lobius, žaisdami indėnus, paslėpdavo vyresnieji. 

Mus mažius, tų lobių ieškančius, "tamohaukais" mojuodami, pagaudavo, nusitempdavo ir pririšdavo prie prie savo "gėdos stulpo". Pralaikydavo visą dieną. Išsipirkti galėjai tik pats atiduodamas savo „lobį“, arba išduoti, kur užkasti kiti. Taip ir nesužinojau, iš kur jie gaudavo tokių ilgų, didelių žąsų ir kalakuto plunksnų toms savo „kepurėms“. Už vieną pagautą ir atgabentą prie gėdos stulpo mažių, saviškius vyresnieji iškilmingai apdovanodavo įteikdami vieną tokią plunksną. 

 Manau neatsirastų Lietuvoje gaisrininko,  kuris paprieštarautų, kad čia ne tyčinis padegimas. Viskas tvarkingai išnešta ir pakūrenta. O galėtų sau ramiai "Akacijų alėjos" bardai ilsėtis...

Viskas tuomet atrodė milžiniška. Čia buvo aikštė ir asfaltuotas takelis. Žiemą paslapčia mes ant jo išliedavome ir nučiūžindavome leduką. Čiuožinėdavome ir saugodavome visi ant jo atsigulę, kai mokytojai jį norėdavo smėliu užpilti. 

Čia pat buvo valgykla, laipteliai ir metalinis turėklas, prie kurio visa klasė, laukdama kol patieks pietų ir skaniąją "Paskchos" tablečių porciją, „visai netyčia“ visi kartu prišaldavome liežuvius. Argi mokytojas, atėjęs su karšto vandens virduliu, visų išsižiojėlių liežuviams atitirpinti, gali suprasti, ką reiškia „viens, du, „tlys“ – tas, kas nepalies – bailys!...“?

Apie tai, kad čia buvo mokykla, valgykla, pirtis, miegamieji korpusai, medicinos centras, stomatologinis... byloja, na, nebent geltona stop juosta, ir pamatai.  Jų išsinešioti ar sudeginti vietos bendruomenė nesugebėjo. O gal čia tokį projektą vietiniai ruošia. Įrengs parką kokį akacijų, tik mediniai nameliai trukdo... Visus iš karto sudeginti - kažkaip neįdomu, o dar ir miškas užsidegs... Todėl daro tai palaipsniui - iš pradžių valgykla, paskui mokykla, paskui miegamieji.

Dar liko krepšinio aikštelė... Krepšinis, žinoma, dalykas šventas. Kulautuvos  bendruomenė nusprendė, kad ji svarbiausia. Projektuką suskėlė, europinių pinigų gavo... Va, stovi užrakinta. 

Tiesa, projektas vadinosi „Aikštelės Akacijų al. įrengimas“. O čia - krepšinio aikštelė ir yra ji - Pušyno gatvėje... Ir stovi ji jau keturiasdešimt metų čia.. Gerai, kad klerkai žemės ūkio ministerijoje nepriekabūs, nes krepšinis, be abejo, neabejotinai tiesiogiai susijęs su kaimo plėtra ir žemės ūkio gamybos gerinimu Kulautuvos kaime. Žemės ūkiu Kulautuvoje galėtų būti laikomas  rūgštynių rinkimas panemunėje.

 Dar liko kultūros namai, kur vyksta ir garsusis festivalis „Akacijų alėja“... Prie durų išdidžiai kabo pirmieji rėmėjai... Tik vėl bėda - nė velnio jie ne

pirmieji. Garbūs Kulautuvos bendruomenės centro veikėjai, greitai greitai išsitrinkite galvas, pasibarstykite jas pelenais  ir atsiminkite! Pirmieji – Vaikų tuberkuliozinės sanatorijos „Saulutė“ mokytojai, vaikai ir jų tėvai, kurie šiuos namus ir pastatė, nes ir Jus reiks prie gėdos stulpo...