58. 999

          

            Savąją atidaviau remontuoti. 
Draugas savaitgaliui paskolino savo daug mačiusį „Golf‘uką“. Tvarkingai pripyliau pilną kuro baką ir išvažiavau į Druskininkus.

Pirmadienį iš pat ankstaus ryto turėjau išskristi, todėl ketvirtą ryte jau buvau pakeliui į Vilnių. Visą savaitgalį niekur nevažiavau, bet kuro matuoklės rodyklė kažkodėl rodė 0.

Nesąmonė,  tikriausiai neveikia – pamaniau, ir išdidžiai myniau į sostinę. Tik pravažiavus Varėną, kai variklis pakosėjęs nutilo visai, suvokiau, kad naktį greičiausiai dar ir kuro vagys bus pasidarbavę. Nusiurbė, rupūžės... O aš, ožys, gi savim tikiu labiau, nei kažkokia rodykle... Keikiausi ir riebiau, bet kas iš to... Pusiaukelė, miškas, tamsu, penkta valanda ryto... Kas toliau? Lėktuvas nelauks, o aš jau septynis kilometrus už Varėnos nuvažiavęs... Nors kaip Gedimino vilkas stauk...

Prisiminiau, kad lagamine „Trijų devynerių“ lauktuvių vežu. Atsidusęs ir per daug negalvojęs, užsimerkiau ir supyliau buteliuką, net draugui neskambinęs...

Nežinau, ar skani tokia rytinė mikstūra pasirodė „Golfukui“, bet pakosėjęs, jis vis dėlto užsikūrė. Dievas yra – pagalvojau, – garbė jam ir šlovė to "velnio gėrimo", tos „Daugybos lentelės“, to „tautinio paveldo“ ir Lietuvos pasididžiavimo išradėjui ir tų „999“ gamintojui.

Buteliuko užteko visiems septyneriems kilometrams.