Seredžiuje
buvo rastas, švelniai tariant, keistokas antkapis. Ant senojo giminės paminklo
buvo prikalta paminklinė lenta, ant kurios puikavosi užrašas – „čia ilsisi
nežinomos civilizacijos kareivio kūnas“... Šalia nupiešta kukli skraidanti lėkštė, gimimo ir mirties data – kaip pas visus normalius žmones. Spaudoje tenka skaityti, kad tai ten, tai ten žmonės matė neatpažintus skraidančius objektus. Štai Amerikoje kasmet daugiau nei 35 tūkstančiai apsidraudžia nuo galimo NSO pagrobimo. Daugiau kaip vienuolika milijonų žmonių teigia juos matę. Nieko nuostabaus, kad matė „ufikus“ ir Seredžiuje, na, bet kad kas dar tarnautų jų kariuomenėje...
Neilgai
klausinėjus, vietiniai greitai nurodė ir kapą prižiūrinčios šeimos namus. „Štai
ten, šalia stribyno – na, prie policijos jie gyvena“, – nurodė. Ir tikrai radome
ir gaspadinę ir gaspadorių, kuris iš pradžių bandė apsimesti išvykusiu, bet
pamatęs TV kamerą nesusilaikė: "Keistas antkapis? Ania? Keistas?... O
pagalvokite, kaip aš turėjau atrodyti užsakinėdamas tokį?... Tai buvo paskutinė
mano tėvo valia. Ir nieko čia nepadarysi.“ Na, tikrai, nieko... Galvojau, ar pajėgčiau išpildyti tokią paskutinę velionio valią? Užjaučiamai
palinksėję galvomis, jau ruošėmės sprūsti pro vartus, bet gaspadorius įsijautė:
- Na, jūs protingi žmonės galime pakalbėti, tų mano kalbų galite rimtai ir
nevertinti, baltą bilietą aš jau turiu, bet ar jūs žinote, kad yra galaktikų, daug senesnių už mūsų planetą? Mes tik pritariamai linksėjome galvomis, o kolega
pranešėjas tęsė:
- Jos seniai stebi ir kariauja su mūsų civilizacija. Dažnai paima į nelaisvę, taip buvo ir mano tėvui, - „x failus“ dėliojo pasakotojas. Kuo toliau, tuo sunkiau buvo išlaikyti, nesijuokus...
- O tėtis tikriausiai pasakojo apie nelaisvę?– įkvėpiau oro...
- Ne, ką tu, NIEKO jis nepasakojo, dažniausiai sėdėjo ir laukė. Ko?... Ateivių savo, ir grojo tą ateivių maršą. Jį tik ir išmokė mane groti... Ne, negrosiu dabar, armonika nesuderinta, – spyrėsi gaspadorius, bet dar truputį paprašius ir šeimininkei paspaudus, ufonauto sūnus neatsilaikė, atsinešė armoniką, susikaupė ir užtraukė vestuvinį „ateivių maršą“:
- Jos seniai stebi ir kariauja su mūsų civilizacija. Dažnai paima į nelaisvę, taip buvo ir mano tėvui, - „x failus“ dėliojo pasakotojas. Kuo toliau, tuo sunkiau buvo išlaikyti, nesijuokus...
- O tėtis tikriausiai pasakojo apie nelaisvę?– įkvėpiau oro...
- Ne, ką tu, NIEKO jis nepasakojo, dažniausiai sėdėjo ir laukė. Ko?... Ateivių savo, ir grojo tą ateivių maršą. Jį tik ir išmokė mane groti... Ne, negrosiu dabar, armonika nesuderinta, – spyrėsi gaspadorius, bet dar truputį paprašius ir šeimininkei paspaudus, ufonauto sūnus neatsilaikė, atsinešė armoniką, susikaupė ir užtraukė vestuvinį „ateivių maršą“:
- OI, LAUKĖM, LAUKĖM, MES
SVETELIŲ LAUKĖM...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą