Kartą Rusijoje, per šventes, didžiai nuostabęs pastebėjau, kad kaimynai keldami taurę, linkėdami viso ko geriausio, rėžia nuostabiausius tostus, susidaužia taurėmis, bet į akis vienas kitam nežiūri...
Stuktelėdami jie dėmesį sutelkia į taurę, o pats „čioktelėjimas“ reiškia, na, nebent, kad visi dalyvauja žaidime. „Neskambėjo...“– mandagiai bandžiau paprotinti. Visi šypsodamiesi daužėsi dar ir dar kartą, bet į akis vis tiek nežiūrėjo. „Neskambėjo? – bandė įsiklausyti į taurių skambesį. – Kodėl?“ Išgėrus, teko aiškintis, kodėl iš viso žmonės susidaužia taurėmis...
Stuktelėdami jie dėmesį sutelkia į taurę, o pats „čioktelėjimas“ reiškia, na, nebent, kad visi dalyvauja žaidime. „Neskambėjo...“– mandagiai bandžiau paprotinti. Visi šypsodamiesi daužėsi dar ir dar kartą, bet į akis vis tiek nežiūrėjo. „Neskambėjo? – bandė įsiklausyti į taurių skambesį. – Kodėl?“ Išgėrus, teko aiškintis, kodėl iš viso žmonės susidaužia taurėmis...
Stalo diplomatija pati seniausia, maloniausia ir niekuomet nepavedanti tautų bendravimo forma. Net ir kariaudami karaliai pietauti susėsdavo prie to paties stalo. Galbūt todėl visose tautose taip viskas persipynė, susimaišė ir nelabai aišku, kodėl... Senovėje didikai ir karaliai su savo priešais, konkurentais bei giminėmis dažnai susidorodavo juos nunuodydami, o tiksliau liepdami išgerti už šeimininko sveikatą užnuodytą taurę. Liūdniausia, kad kviestiniai svečiai ir žinodami, jog taurė užnuodyta, negalėjo atsakyti valdovui ir turėjo gerti užnuodytą taurę. Niekas nenorėjo su šeimininku gerti. Tuomet tikriausiai ir atsirado tradicija, geriant midų susidaužti taurėmis taip, kad jų turinys persilietų iš vienos taurės į kitą. Šeimininkas susidauždamas ir linkėdamas „į sveikatą“ tuo pačiu rodė, kad gėrimas neužnuodytas. Na, o susisdaužęs ir neišgėręs rizikavo būti apšauktas nuodytoju. Ši legenda sena ir daugeliui žinoma, nors rusai ir stebisi... Tikriausiai todėl, kad Rytuose, ir netgi Afganistane, nei vandens šulinio, nei ugninio gėrimo net ir priešui niekas nenuodydavo. Nuo senovės Romos laikų yra išlikusių taurių su lotyniškais užrašais – „ši taurė švari ir gėrimas taurus...“ Atsisukti veidu į sveikinantį, sako, sugalvojo anglai, nes klastingi danų vikingai, užsivertusiems taurę anglams perrėždavo gerklę. Žinome ir dviprasmišką skandinavų paprotį – daužtis kaukolėm – „skoal“. Na, o kodėl susidaužiant taures reikia žiūrėti akis, istorija nutyli. Užsieniečiai susidauždami dažniausiai žiūri į lubas ar stalą... Kinijoje, kiek mačiau, žmonės, susidauždami į akis taip pat nežiūri. Pasaulio kulinarijos žinovas Anthony Bourdain‘as savo draugus Honkonge mokė: „... žinai kas bus, jei į akis nežiūrėsi...“ Deja, į kadrą likusi frazės dalis nepapuolė, liko dviprasmiškas daugtaškis. Šmaikštuoliai aiškina, kad priešingu atveju bus “7 years of bad sex”... Prancūzų posakis „delikatesnis" – jus meilėje septynerius metus lydės nesėkmė. Kiti tiki, kad susidaužiant taurėmis, žiūrėdami į akis ir ištardami "Būk sveikas", neva septynerius metus išvengiame nelaimių...
Vokiečiai dažnai pirma daužia bokalu į stalą, po to, jei linksma, bokalai susitinka tariamam „debesėlyje“ stalo viduryje... Aišku, gražu ir efektinga tai, tik jei bokalai mediniai. Net Karelijoje ar Kolos pusiasalyje susidaužia. Tik tenykštis ypatingas skimbčiojimas vadinamas „Karelijos akmenukais“, o daužiamasi bokalų apatinėmis dalimis, paėmus juos iš viršaus. Į akis žiūrėti, aišku, nėra kada. Vengrijoje bokalais nesidaužia visai. Po 1848 metų, kai austrai nugalėję vengrų sukilėlius, triukšmingai šventė susidauždami bokalais, vengrai sugalvojo tokią savotišką protesto formą. O žiūrėti į akis, galbūt tai toks tautiškai lietuviškas šio papročio kabliukas?...
Visažiniai protokolo specialistai moko, kad susidaužiant taurę su vyresniu amžiumi ar rangu žmogumi, reikia stengtis, kad Jūsų taurė daužtųsi puse taurės žemiau. Dar kiti moko, jog susidaužiant su dama, vyriškio taurė turi būti žemiau. Taip jaunimas stengiasi daryti Gruzijoje. Dar ši tradicija galėtų būti atkeliavusi iš Lenkijos, ten dažniausia žiūri į stiklelius ar taures, nežinau, gėrimą ar taures saugoja... Aš geriau jau žiūrėsiu į akis, ir man „dzin“, ar taurė centimetru aukščiau, ar žemiau... Žiūrėti į akis, tegul ir nepažįstamajai viešniai ir maloniau, ir nuoširdžiau, ir iškilmingiau. Išlikime savimi. O visi užsieniečiai mielai ir noriai šio papročio mokosi, užsikrečia ir ilgam prisimena.
Airijoje, lietuviukų vakarėlyje mačiau, kaip šešiamečiai bachūriukai, kol tėvai kepsnius ir dešreles kepė, patyliukais nuo alaus stalo vieną po kito nukniaukę, užantyje alaus butelius kažkur nešėsi. Pasekęs juos už kampo, pataikiau pačiu laiku... „Už Lietuvą!“ – susidaužė taurės iškeltose mažose rankutėse. Žiūrėdami į akis, tie pypliai žinojo – išdavikų nebus...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą