Vairuodamas tamsoje nepažįstamo miesto gatvėmis, klaidingai supratau navigacijos nurodymą ir pasukau vienos krypties eismo keliu, tiesiog prieš eismą. Kai supratau, buvo jau vėlu – artėjančios baltos faros mirksėjo grįžti atgal...
– Tai kaip žioplys nuvažiavo, ką?... Kaip prieš eismą važiuoja? – leipo juokais,
šalia sėdinti keleivė.
– Kieno vežime sėdi? - norėjosi užčiaupti pirmą ir paskutinį kartą matytą blondinę, bet... Sugrįžęs į normalų kelią, giliai įkvėpęs – nusiraminau, o sustojęs prie namų, netgi prisiverčiau išspausti – „viso gero“. Jos draugė
išlipo šiek toliau.
– Nepykit ant jos, – tarė atsisveikindama. – Ji
gera, tik bendrauti nemoka. Žmonių beveik nematė. Šaldytuvas ją
auklėjo. Tėvas gėrė, o ji aukščio bijojo. Mama palikdavo vieną namuose. Užkeldavo ant šaldytuvo, kad niekur nepabėgtų. Ir taip – visai dienai. Kai užaugo, pabėgo – nuo
mamos, ir Lietuvos...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą