315. Asilų tiltai

Firminis Kretos veidas.

Geraširdis seneliukas ir jo asiliukas. Praktiškai nė vienas salos bukletas neapsieidavo be jo. Seneliukas daug metų sąžiningai atliko savo darbą. Atvykę turistai kažkaip visuomet rasdavo jį tikrą, o senelis, tik išvydęs objektyvą, šyptelėjęs svetingai išskėsdavo rankas – kalimera (labas rytas). Pats to nežinodamas, jis statė „asilų tiltus“.

Senovėje pirkliai prekes gabendavo ištvermingais asilų kinkiniais. Su savimi gabendavosi ir „asilų tiltus“. Asilas – ne žirgas, jis atsargus ir nerizikuos dėl šeimininko noro, per bedugnę nešoks. Dar senovės romėnų gamtininkas, istorikas filosofas Gajus Plinijus Vyresnysis (23-79 m. e.) savo enciklopedijoje „Gamtos istorija“ (Naturalis Historia) rašė: „joks asilas neis per tiltą, jei po juo matys tekantį vandenį“. Apsukrūs pirkliai, priėję pakabinamą tiltą, patiesdavo asilams paklotus, kilimus. Asilui reikia ypač patvaraus ir saugaus tilto – asilo tilto. Nematydami vandens, užsispyrėliai kinkuodavo toliau...

Aišku, seneliukas tikriausiai negirdėjo Martyno Liuterio, sakiusio, kad „jei asilui sekasi per gerai, jis eina ant ledo ir šoka“ - suprask, kad Kki kas nors šoka ledo aikštelėje, jiems lengva paslysti ir susižeisti, o net ir labai gerai besiverčiantys žmonės kartais tampa lengvabūdžiais ir rizikuoja be reikalo. Žmogus nerizikavo, ogal ir ledo nematė... 

Štai todėl ir mes, norėdami ką nors įsiminti, rašydami paruoštukus, liaudiškai vadinamas „špargalkes“, bandydami kažką paaiškinti ar netgi nevykusiai pasiteisinti, tiesiame „asilų tiltus“.