Svečioj šaly, kai neturi jėgų ir noro tingėti ar deginti
riebalus pliaže, sėdi į automobiliuką ir leki ir artimiausio miestelio centrą.
Navigacija visuomet nuveda į centrą, o ten išsprendęs nedidelį galvosūkį - kur laikinai
priglausti savo ratus, dažniausiai apsidžiaugi, nes tokių vietų kaip Vilnius,
kur už Eurą gali pastovėti tik 12
minučių, pasaulyje nėra daug. Taigi, po akimirkos jau gali palaimingai
spragsėti fotoaparatu, rinkti atvirutes, magnetukus ir kitokius turistų
atributus, na, ir suprantama – gali neskubėdamas skanauti kavą, stebėti žmones ir turistus.
Kartą su žmona ir sese įsitaisėme šeimyninėje itališkoje
picerijoje. Žmonių dar nebuvo. Aptarnauti priėjo sūnus. Supratęs, kad mes
nealkani, nuėjo ruošti kavos. Tėvas prie baro nuobodžiaudamas žiūrėjęs televizorių, išgirdęs nepažįstamą tartį, kavą atnešti nutarė pats. Rimtai ir
neskubėdamas kažkaip iškilmingai dviems damoms jis pateikė puodelius. Žmona,
pamanius, kad senolis tikriausiai negirdėjo mūsų užsakymo, rūpestingai nutarė
dar kartą pasirūpinti ir vyru:
- - Mes užsakėme tris kavas, - mandagiai tarė, rodydama tris pirštus. Senolis žengė žingsnį atgal, šiek tiek linktelėjo į priekį,
o tuomet teatrališkai ištiesė iš pradžių vieną ranką, po to taip pat demonstratyviai
ištiesė ir antrąją. Laikydamas jas abi ištiestas, žmogus pagarbiai ir rimtai
tarė:
- - Ponia, Jūs matote?... Aš teturiu tik dvi rankas!
Truputėlį susigėdome. Rankos italams kalbant labai svarbu! Pietavome jau kitoje
picerijoje. Joje picas minkė, kepė ir žongliravo du italo sūnūs. Tėvas
tradiciškai prižiūrėjo procesą ir linksmino klientus. Prisėdęs prie kiekvieno
stalelio, dažniausia lyg ir netyčia, bet visada prie to, kurio valgė moterys, jis
suokalbiškai mirktelėdavo, po to delikačiai vienu pirštu paliesdavo damos ranką, paklausdavo – „ar skanu“?...
Niekas labai nepyko dėl tokio „priekabiavimo“, netgi
priešingai... Ir šiaip, jeigu norite sulaukti žmogaus pagalbos, visuomet
palieskite jo ranką...
Vasario 9 –oji, tarptautinė picos diena. 
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą