Puikią saulėtą vasaros dieną turėjome ką veikti.
Labai stengėmės gražiai įamžinti gražias vestuves. Laiko turėjome daug, todėl
stabtelėjome nuošalioje miško aikštelėje. Jaunieji kantriai pozavo ir vykdė
visus fotografų ir operatorių, draugų ir artimųjų nurodymus. Virš galvų tyliai zirzė dronas.
Ieškojau paūksmės, kurioje pro šakas žaistų saulės spinduliai, bet tokios
vietelės buvo gan tankiai apsaugotos neperžengiamų brūzgynų, į kuriuos nei
jaunoji su nėriniuota vestuvine suknele, nei dronas įsigauti negalėjo. Tuščiai klaksėjau fotoaparatu.
- Trūksta konteksto, - kritiškai konstatavo sūnus. Buvo teisus. Kažko trūko. Užtrukome, kol susigyvenome su
aplinka ir radome tą "kontekstą".
Kitą kartą važiuojant mašina, pasakojau sūnui seną, bet prasmingą ir
pamokomą, kaip man atrodė, anekdotą. Vis pamirštu, kad jau užaugo karta, nepažįstanti "Petkos ir Čapajevo", „Šuriko“ ir „Kaukazo belaisvės“, o Grafas Montekristas, palyginus su
Hariu Poteriu – jiems nykus, nuobodus tipas, o knyga sulėtinto siužeto skaitalas.
- Per daug konteksto, - grąžino į realybę jaunasis kritikas. Šį kartą
paprašiau detalizuoti ir paaiškinti. Neįkirtau...
- Na, tai tarsi koks senovinis rusiškas humoras, norint jį suprasti, reikia
žinoti istoriją, priežastis, kontekstą, - dėstė žmogus. Iš netikėtumo, net ir anekdotą, kurį pasakojau, pamiršau.
- Tai, lygiai toks pat ir angliškas, ir prancūziškas, ir žydiškas jumoras, ten
irgi dažnai reikia žinoti kontekstą, - bandžiau plėsti akiratį...
- Na, gal ir taip, bet kol suvoki, tas priežastis, tampa nebejuokinga.
Juokinga turi būti iš karto.
Liūdna, toks jau tas amerikietiškas humoras...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą