307. Latviškos atlaidės

Atlaides – latviškai nuolaidos.

Papėje, Nicoje turistų grupės gali užsisakyti pramogą – „tinklo traukimą, žuvienės ir rūkytos žuvies degustavimą“. Sako, taip galima pajusti tikrąją žvejybos atmosferą. Žinau, kaip šypsosi žmogus, pagavęs žuvį. Bet, manau, dar geriau tą atmosferą galima pajusti rūkykloje.

Ką jau ką, o žuvį rūkyti braliukai moka. Geriau paieškojęs, dar randi ir senųjų amato meistrų. Rūkyklos kvapas privilioja, ir nuorodų nereikia. „Ai, nei kvapo, nei skonio jau tos žuvies nebejaučiu“, – juokiasi ištuštėjusio žvejų kaimelio gyventojas. „Čia karšis, lynas, jūros lydeka. Na, tas – „heko“ pakaitalas, kaip  ten – „jūros ešerys“, – pasakoja jis. Kur pagavo, nesigiria.

Kilogramas rūkytos žuvies čia kainuoja pigiau, nei pas mus vienas žuveliokas. Kaip skelbia ženklai, ežiukai, ES fanatikai, politikai ir pareigūnai čia nepageidaujami. Lietuviams tie griežti reikalavimai, tiesa, netaikomi. Nežinia, ar todėl, kad jie visi ežiukai arba politikai, ar todėl, kad labai mėgsta rūkytą žuvį. „Užsukit prie paplūdimio, ten – supjaustyti žvejų laivai, paminklai Europos Sąjungai, – sako žmogus. Liūdnai, bet be pagiežos, su kažkokiu vidiniu orumu. – Supjaustėm ir palikom, tegu visi mato...“.

 Apie seniau čia virusį gyvenimą dabar pasakoja tik senovinėmis nuotraukomis iliustruotos informacinės lentos, apleistas stebėjimo bokštas, viena kita lauksargė baidyklė ir palikti laivai. Rupūžėle, kaip skelbia ant skubom suręstos rąstų pašiūrės-pavėsinės prikalta lentelė, dar ir mes prie to europietiškai skandinaviško vandalizmo kaimyniškai prisidėjom...