161. Stebuklingoji lazdelė

Jam tik 75 – eri…

Kaimynai lenkai jį vadina “ilgarščiu” (dlugopis), rusai – automatine rutuline rankenėle (avtomatičeskaja šarikovaja ručka), vokiečiai - rutulio rašikliu (Kugellschreiber) arba mažybiniu „Kuli“ Vengrijoje, Argentinoje, Australijoje, Anglijoje jis pavadinamas „Birome“ arba tiesiog „BIRO“. Taip jis vadinamas pagerbiant jo vengrų kilmės išradėją Laslo Biro.

Argentinoje ir dabar rugsėjo 29 - oji, Biro gimtadienis - švenčiama kaip nacionalinė šventė ir išradėjo diena, su jo atvaizdu ir autografu išleistas Argentinos pašto ženklas.

Tiesa, jis nėra vienintelis ir nepakartojamas šio daikto išradėjas. Tam, kad tušinukas, toks koks jis yra dabar, atsirastų, prireikė šimtmečio… Beveik keturių šimtų išradimų ir patentų… Ir dar , žinoma, reklamos... Žinomiausių parkerių, tušinukų ir rašiklių gamybos kompanijos - tai žmonių pavardės. Visiems jiems rašiklių kūrimas ir propagavimas buvo asmeninė kova ir garbės reikalas.

Lietuvoje, na, išskyrus nebent auksarankius kalinius, drožėjus tautodailininkus, tušinukų niekas negamino. Tiesa, tarpukario Lietuvoje buvo gaminamas rašalas „Palmyra“.

1945 metų rugpjūčio 29 rytą, dar prieš atveriant Niujorko parduotuvės "Gimbels Department Store" duris, susirinko penki tūkstančiai smalsuolių, norinčių įsigyti naujieną... Išvakarėse leidinyje The New York Times ponas Gimbels‘as reklamavo nuostabų įrenginį rašymui. Firma garantavo, kad juo bus galima „sėkmingai rašyti du metus, nepildant jo rašalu ar tušu“.  Reklama suveikė ir dešimt tūkstančių rašiklių, kainavusių po 12,5 dolerio, buvo iššluoti per dieną. Juokingiausia, kad tai nebuvo kuo nors ypatingesni rašikliai, nei rašikliai pradėti gaminti prieš dešimt metų. Amerikoje tušinukas simbolizavo naujos eros pradžią, žmogaus proto pergalę. Nesusimąstome, bet pasirodo ir dabar paprastiems tušinukams galioja deklaruojama 3-5 metų garantija. 

1935 parke sėdėjo savimi pasitikintis redaktorius, žurnalistas,  tiesa, prieš tai šis medicinos diplomo negavęs jaunuolis, kurį laiką praktikavo kaip hipnozės specialistas, dar dirbo naftos produktų įmonėje, dar jis buvo autolenktyninkas ir kartu su draugu netgi išrado automobilio automatinę pavarų dėžę, kurios patentą nupirko ir ilgam nuo visų paslėpė kompanija General Motors. Taigi šis visų amatų meistras, keikdamas savo tepantį parkerį,  bloknote rašė straipsnį, savo leidžiamam laikraščiui. Jis norėjo pakeisti, pagerinti pasaulį, stengėsi pakeisti ir žurnalistiką, bet jau savo kultūriniame leidinyje „Elôtte“. Nejučia redaktorius užsižiūrėjo į stiklo rutuliukais žaidžiančius vaikus. Vienas rutuliukas išriedėjo iš balos, palikdamas gražų lygų pėdsaką. Laslo Biro šovė mintis. Jis kartu su broliu chemiku Georgu pradėjo tobulinti specialų greitai džiūstantį tušą naudojamą spaustuvėse ir kurti naujos kartos rašiklį.

Rašiklio istorija prasideda XIX a. 1883 metais Niujorko draudimo agentas  Liuis‘as Edson‘as Waterman‘as susiruošė pasirašyti labai pelningą kontraktą. Ta proga nusipirko naują parkerį, bet lemiamą akimirką rašiklis „užstrigo“ ir kol nelaimingas draudimo agentas bandė jį sutaisyti, klientas pasirašė kitą draudimo sutartį.  Rašiklis buvo sutryptas, o Waterman‘as priesiekė sukurti negendantį ir nepavedantį rašiklį. Jau po metų - 1884 jis pristatė rašiklį Regular. Jo mechanizmas naudojamas ir šiandien.

Pirmąją taip vadinamą „šaratinę plunksną“ 1888 metais, patentavo odų perdirbėjas John‘as Loud‘as. Patento esmė šaratinis antgalis dozuojantis tušą, kuriuo žymima išdirbta oda. Tiesa, nei jo, išradimas, nei dar 350 patentų išduotų Amerikoje, nepadėjo tušinukui atsirasti ir tapti preke. John‘o Loud‘o vardas ir jo išradimas po penkiasdešimties metų dar tars savo žodį...

Na, o broliai Biro, nežinodami apie tuos 350 patentų bėgdami nuo nacistinių persekiotojų, 1938 Budapešte, vėliau Paryžiuje patentuoja 351 patentą ir savo naująjį rašymo prietaisą. Vystyti savo veiklą juos pakviečia pats Argentinos prezidentas Augustin‘as Chusto, su kuriuo broliai atsitiktinai susipažįsta poilsiaudami prie viduržiemio jūros. 1943 metais broliai Biro ir Argentinoje patentuoja savo rašymo priemonę. 1943 m. birželio 10 laikoma šaratinio tušinuko gimtadieniu. Tais pačiais metais broliai Argentinoje atidaro ir tušinukų gamybos fabriką. Deja, entuziazmas greitai virsta didele rašalo dėme. Problemą kėlė pati idėja, jog užteks tušo spaudimo gravitacijos jėgos. Rašiklį reikėjo laikyti statmenai, rašymo sėkmė labai priklausė nuo aplinkinės temperatūros. Tušas dažnai džiūdavo, arba išsiliedavo kišenėje. Rašytojai ir toliau vaikščiojo išsiterlioję.
Broliai Biro grįžo į laboratoriją, tobulino tušą ir šaratinį antgalį. Dabar panaudotas kapiliaras, angalio šaratukas veikė kaip kempinėlė, o tai leido reguliuoti rašiklio spaudimą. Po metų patobulinti šratinukai laikraščių reklamose jau vadinami „birome“. Biro tuo metu jau pardavė septynis milijonus šratinukų. Išradėjas svajojo, kad tušinukas turi būti geras ir pigus, kad jį galėtų turėti kiekvienas. Trūko pinigų. Gamybą teko pristabdyti.
Netrukus Reynolds‘o reklama skelbė, kad jo šratinukai gali rašyti po vandeniu. Tai įrodė  žinoma to meto plaukikė ir kino žvaigždė Esther Williams. Kiti gamintojai demonstravo, kad tušinukas gali rašyti aukštyn kojom, ar atsistpausti per dešimtis kopijavimo kalkės lapų. Suprantama, to padaryti negalėjo parkeriu rašantys.
Naujovę pastebėjo ir įvertino Anglijos karo lakūnai. Skrisdami skirtingame aukštyje jie negalėjo rašyti parkeriais ar pieštukais, o reikėjo žymėti subombarduotus vokiečių karinius objektus. Verslininkas Georg‘as Henry‘s Martin‘as nupirkęs iš Biro patentą, atidarė pirmąjį tušinukų fabriką Europoje ir jau pirmaisiais metais armijos užsakymu pagamino 30 000 tušinukų.

Didžiulį susidomėjimą šratinukais antrojo pasaulinio karo metais pareiškė JAV. Valdžia pavedė keliems plunksnakočių gamintojams sukurti panašų produktą. Skubiai vykdydama užsakymą, Eberhard Faber Company už penkiasdešimt tūkstančių dolerių nupirko iš brolių Biro teisę gaminti „birome“ Amerikos teritorijoje, vėliau tas teises perpardavė Eversharp Company, bet ir tuomet šratinukas netapo žmonių mėgiamas. Ir amerikiečių, ir rusų, ir vokiečių kariai laiškus iš fronto vis dar rašė cheminiais pieštukais. Didesnės sėkmės sulaukė Čikagos verslininkas Milton‘as Reynolds‘as. Viešėdamas Argentinoje jis išanalizavo brolių Biro parduotuvių veiklą ir nusprendė, kad šratinukas turi būti populiarus Amerikoje, išsiaiškinęs, kad John‘ Laud‘o ir kitų kitų registruotų Amerikoje patentų laikas jau baigėsi, jis iš esmės „nukosėjo“ Biro projektą. Amerikos teismai, kaip ne keista, baigėsi ne užsieniečio Biro, o saviškio Reynolds‘o naudai. Reynolds‘as įdarbino 300 darbuotojų ir išpirko JAV teritorijoje likusią, nepanaudoto karinės pramonės tikslams, aliuminio gamybos kvotą. Per keletą mėnesių Reynolds‘as pagamino milijonus rašiklių ir netgi tapo padoriu ir turtingu žmogumi. Atsirado ir daugiau pralobti troškusių investuotojų, konkurencija augo.

Deja, rašytojai greitai suprato, kad šratinukas vis dar nepatikimas. Pardavimai, o ir prekės kaina krito šimtus kartų. Prieš keletą mėnesių kainavęs 12 dolerių šratinukas tekainavo 19 centų! Tačiau netgi ir pigiai nusipirkę tušinuką, žmonės pabandę rašyti, greitai išsitepdavo ir prisiekinėdavo „daugiau niekada gyvenime“... Įdomu tai, kad Biro dar bėgdamas iš Europos turėjo „pasidalinti pasaulį“ su savo kompanjonu Andor Goy. Biro veiklą vystė Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Azijoje, o jo partnerio ir kolegos kompanija „Go Pen“ iš Vengrijos, turėjo prižiūrėti Vakarų Europos šalis. Vakarai nenorėjo turėti patentinių reikalų su komunistine Vengrija.

Su išbėgančių ir tepančių rašiklių problema pabandė susidoroti Frawley Pen Company įkurta 1949 m.  Frawley susipažinęs su bedarbiu chemiku  Fran‘u Seech‘u, dirbusiu bankrutavusioje šratinukų gamykloje Los Andžele  išpirko jo patobulintą tušo formulę ir jau po metų rinkoje atsirado naujas tušinukas su dangteliu ir netepančiu tušu šerdelėje. Beliko įtikinti klientus. Frawley, surizikavo. Savo gaminių reklamos pardavimo akciją pavadino „Projektas Normadija“. Viena iš projekto idėjų buvo ta, kad pardavimo agentai įsibrovę į ofisus naujais tušinukais terliojo baltus klerkų ir biurokratų marškinius mainais, žinoma, jei klientas pirks šratinuką, dovanų siūlydami gerokai brangesnius marškinius, kuriuos klientas gaus, jeigu neišsiplaus išterliotieji. Reklamos kompanija pavyko... Savo kūdikį jis pavadino „Papermate“.

Žinoma, ir netgi nuotrauka yra, kad 1945 m. maršalas Žukovas jau turėjo automatinį rašiklį. Tuometinėje TSRS šratinukus bandyta gaminti 1949 metais. Deja, nei šaratinis antgalis, nei pats tušas savo kokybe nekėlė pasitikėjimo. Reikalai pasitaisė, tik 1965 metais.

Vokietijoje iki pat 1950 metų žmonės rašė pieštukais ir parkeriais ir geriausia amerikečių kareivių dovana buvo šokoladas, kramtomoji guma ir tušinukas. Patentas kainavo brangiai. Žinoma tušinukų šerdelių gamintoja Schneider tarpininkams Šveicarijoje, turėjusiems Biro patento teises, per visą patento galiojimo laiką sumokėjo 19 milijonų Eurų. Pradėjus gaminti tušinukus Vokietijoje, iš pradžių jie kainavo  kainavo 20 markių.

Atskirą tušinuko istorijos puslapį užrašė prancūzų gamintojas Marcel‘is Bich‘as. BIC istorija prasidėjo 1945 m. Netoli Paryžiaus nupirkęs nedidelę rašymo priemonių gamyklą Marcel‘is Bich‘as ėmė tyrinėti rinką. Jo nuomone, šratinukas tada buvo palyginti brangus ir nekokybiškas. Metų metus, dažnai su mikroskopu, Bich‘as analizavo kiekvieną naują šratinuko modelį.  Du metus jis pirko visus rinkoje pasirodžiusius tušinukus. Naudodamas pažangiausią šveicarišką metalo apdirbimo technologiją jis sugebėjo pagaminti 1mm dydžio šaratukus. Tai užtikrino, kad tušas jau neišbėgdavo iš šerdelės kapiliaro. 1950 nupirkęs iš L. Biro patentą jis pristatė pasauliui savo kūrinį – BIC Cristal. 1953 buvo organizuota masinė gamyba, o dar po dviejų metų, kasdien jau  buvo parduodama po 25 tūkstančius kristalinių Bic rašančių lazdelių.  Šiandien, Lietuvoje tikriausiai neatsirastų žmogaus nemačiusio tokio rašiklio. Kasdien pagaminama 14 milijonų Bic šratinukų. Kiek daug kompanijai reiškia tušinukas parodo jos logotipas – mokinukas su šaratu galvos vietoje. „Bic Boy“ vienas geriausiai pažįstamų logotipų pasaulyje.

Žinoma, negalima pamiršti ir gerbiamo  Velentain‘o Georg‘o Sefford‘o Parker‘io 1888 įkūrusio savo konstrukcijos rašalo plunksnų gamyklą. Visų pirma tai „Parkeris“. Tikriausiai nei vienas rašiklis negali pasigirti tokia šaunia istorija. Parkeriu pasirašytos Vokietijos, Japonijos kapituliacijų sutartys. „Parkeriu“ pabaigtas Vietnamo karas. Reiganas ir Gorbačiovas specialiais „Parkeriais“ taip pat oficialiai nutraukė šaltąjį karą. Visų rašytojų ir knygų sukurtų šios firmos gaminiu neįvardinsi. Užrašiusi kokybės standartus, įmonė saugo ir dabar. Garantuojama, kad  gaminys gali nubrėžti 8 kilometrų liniją, arba užrašyti 80 tūkstančių žodžių. Parker gaminiams suteikiama viso gyvenimo garantija. 

Dar vieną svarbų puslapį tušinuko istorijoje parašė NASA. Investavusi milijoną dolerių ji sukūrė taip vadinamą „Space Pen“ tušinuką. Tai ypatingas tušinukas, galintis rašyti ekstremaliausiomis sąlygomis – aukštyn kojomis, nesvarumo būklėje, po vandeniu, temperatūroje nuo - 40ºC iki + 40ºC. Svarbiausia tušinuko detalė, šerdelė išlieta kulkos principu.  Na, bet kaip sakė D. Kenedis – „rusai pasielgė paprasčiau, jie pasinaudojo pieštuku“… Jis, beje, galbūt, išrastas 1790 metais.

Tušinuku su ilgąja šerdele galima nubrėžti 10 km liniją.

Schneider kompanija kasdien pagamina 500 000 šerdelių.
Bic kompanija kasdien pagamina 14 000 000 tušinukų.