273. Naktinis portje

Užtrauktukų dar nebuvo.

Batus blizgino, kuo turėjo, tausojo ir prižiūrėjo tuos ilgaaulius! Dažnam tai buvo viso gyvenimo pirkinys. Senais gerais laikais, kai purvo buvo iki kelių, visi rimti vyrai avėjo ilgus aulinius batus. Iš ryto apsiauti – dar pusė bėdos, o štai vakare – kaip batus nuo tų ištinusių kojų nuauti? Gerai tiems, kas bernų, jaunų atžalų ar vikresnių žmonų padedami apsieiti galėjo...

Visi prakutę miestelėnai, savo žmoną ir tarnus gerbiantys dvarininkai, įsitaisydavo „naktinį portje“ – tokį medinį „įsispirtuką“. Visų padorių namų prieangyje toks toks daiktas būti privalėjo.

Nužiūrėję tokį „Girios aido“ muziejuje, dešimt „aparato“ kopijų pasidarę, pastatėme viename solidžiame viešbutyje. Reklamoje išdidžiai buvo skelbiama – „Svečių paslaugoms – „naktinis portje“!

Nežinia, ar todėl, kad niekas aulinių beveik nebenešioja, ar todėl, kad niekas nesuprato, kas kampe riogso, bet po kurio laiko „senienos“ atsisakyta.