Jis atstojo futbolo, rankinio, ledo rutulio vartus, o dar
krepšinio lanką be lentos – metant tereikėjo tiksliai pataikyti į tarpą tarp
dviejų viršutinių vamzdžių. Ant jo sėdėdami, praleisdavom ištisas valandas. Nusirašinėjom
ir šiaip pamokas ruošėm. Dar tam
prietaisui patikėdavom baisulines paslaptis – per vieną vamzdžio galą
šnibždėjom, o kitame gale klausėm – „šššiandien šššlapia ir šššalta“, iš karto
gi nesakysi gražiai mergaitei, kurią pasikvietei paklausyti, kad „tu man
patinki“. O kai ir sakydavom, jos vis tiek negirdėjo... O ir pačios tokius
niekus šnibždėjo... Dar prie to vamzdžio liežuvius prišaldavom... Nepamenu,
kodėl, bet buvo labai linksma ir pavojinga. Darydavom prisitraukimus, „vilkus“,
„meškas“ ir kitus atsilenkimus. Kai trūkdavo kojų, mergaitės ant jo pririšdavo
ir šokinėdavo „gumą“.
Kartais jis atlikdavo ir tiesioginę savo funkciją.
Daužydavom ant jo pakabintus kilimus. Nepamenu, kaip jį vadinom?...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą