234. Su dantim

Mačiau tuos melagius ir pažadukus.

Tuos keistus dėdes, kuriems kažkodėl net mama su tėčiu paklusdavo. Jie palįsdavo po juoda antklode, pritvirtinta prie keistos dėžės su didele akimi, paimdavo keistas reples, liepdavo stovėti ramiai, šypsotis ir visuomet sakydavo, kad tuojau „išskris paukščiukas“. Tas niekuomet neišskrisdavo. Tad ilgainiui ėmiau galvoti, kad visi fotografai po ta juoda dėže ir nusuka paukščiukams galvas.

Vėliau, spragsėdami jau mažesniais aparatais, fotografai liepdavo sakyti „sūris –cheese“. Ne visi tą kalbą mokėjo, tad nuotraukos ne visuomet gražios pavykdavo, pozavo visi su tokia dirbtine, „plastmasine“ šypsena, dažnas, tardamas tą užjūrio žodį, įsigudrindavo ir užsimerkti. Linksmesni, apsukresni fotografai greit primetė ir, „kablį pagavę“, liepdavo tarti – „kefyras“, „kepsnys“, „kamuolys“, „slyva“, „vyšnia“ „šypsena“. Europoje vienu metu populiaru buvo tarti „Sarkozy“, „Spageti“, Rusijoje – „Karcer“, Amerikoje – „Dallas“. Dabar dažnai liepia sakyti –  „selfie“...

Kartą varlė vieno stilisto paklausė, ką reikėtų sakyti, kad, fotografuojantis, burna būtų mažesnė? „Sakykite, „konfitiūras“, – patarė tas. Varlė, pozuodama, bandė prisiminti, koks ten tas žodis? Na, kaip ten prancūziškai uogienė? „Marmelaaadas“, – ištarė patenkinta.

Studijų metais viena, kolegė visuomet gražiai šypsojosi. Ir ne tik man. Pirmą kartą, nuvykusi į Ameriką, po dviejų savaičių konstatavo – „viskas gerai, tik žandus nuo šypsojimosi skauda. Be tokios geros, iki ausų užtemptos šypsenos ten – nė žingsnio!“

Kartą viena panelė, pozuodama vestuvių pulko nuotraukai, labai rimtai ir dalykiškai kitų pamergių paklausė“ „Panos, o jūs kaip – su dantim ar be dantų šypsotės?“.

Kasmet pirmąjį spalio mėnesio penktadienį švenčiame pasaulinę šypsenos dieną.