Ir nors ta pensija jau spardė į užpakalį, majoras sąžiningai tarnavo
Tėvynei. Seną taisyklę – „Kas, jeigu karas, - o aš labai pavargęs?...“ – jis
taikė kasdien. Valandėlę - kitą pasnausdavo, bet nuo devynių ryto, bet prieš tai visuomet tvarkingai
atlikdavo visus būtinus darbus.
Majoras principingai nenešiojo akinių. Galbūt
todėl, kad neįsivaizdavo kario su akiniais, o gal todėl, kad akinių stiklai
būtų trukdę mirksėti jo ilgoms kaip lėlės blakstienoms, o gal dar ir dėl to, kad
tame užkampyje tiesiog nebuvo optikos parduotuvės. Žygiuoti ir be akinių majoras mokėjo, o štai
skaityti laikraščius sekėsi sunkiau. Laikraščius skaityti jam mirtinai reikėjo, mat toks
buvo svarbiausias rytinis jo darbas. Jis kaip antrasis pulko politrukas buvo atsakingas
už pulko karių idėjinį – politinį pasiruošimą, o tai buvo žiauriai svarbu.
Laikai buvo neramūs - Perestroika.
Išradingas žmogus ir talentingas pedagogas rado sprendimą. Kino salės foje,
didžiulėje pusės krepšinio aikštelės dydžio foje, visas keturias priestato sienas
jis pavertė laikraščiu, milžinišku laikraščiu. Dideli trijų metrų aukščio, baltais gruntiniais dažais padengti kartono lakštai, virto savotiškomis
laikraščio kolonėlėmis. Atsitraukus per padorų trijų metrų atstumą buvo galima
perskaityti ką mes, apsiginklavę „Redis“ plunksnomis, baltais dažais praskiestu
tušu, prigulę ant tų kartono
lakštų, per naktį parašėme.
Svarbiausius laikraščių „Pravda“, „Izvestija“,
„Zvezda“ vedamuosius mes ranka „perkeldavome“ ant mūsų „didžiojo laikraščio“.
Kitą dieną, o tiksliau naktį, kartono lapus vėl nudažydavome baltai ir kaip
senovės metraštininkai kaligrafiškai perrašinėjome straipsnius – dviejų centimetrų
dydžio raidėmis, kad majorui būtų patogiau skaityti. Kaip raštingi
inteligentai turėjome privilegiją – galėjome nenakvoti kazarmose.
Tame pasaulio pakraštyje informacija visuomet buvo vakarykštė, bet ji
niekuomet nevėlavo ir niekada nebuvo pasenusi. Paprasčiausiai, kai čia būdavo
vidurdienis, ten saulė jau dažniausiai jau buvo nusileidusi ir būdavo devinta vakaro.
„Jobanagospoditribogagubadušumat“ – iš foje pasigirsdavo vietoj labas
rytas. Mūsų majoras perskaitęs mūsų parašytą „rytinę spaudą“, iš foje žengdavo
per kino salę. Salė buvo didžiulė, joje tilpdavo 800 žmonių, tad visą kelią
eidamas tarp tuščių salės kėdžių jis neužsičiaupė. Garsiai deklamuodamas, vienu
įkvėpimu, kaip poterius majoras bėrė daugiaaukščius keiksmažodžius. Kartais, ne
todėl, kad būtų pristigęs savų, o tiesiog įvairovės dėlei, kaip tikras
internacionalistas, jis įterpdavo ir kitų tautų keiksmų. Kartą, o tai tikrai buvo taikyta man, išgirdėjau netgi kažką panašaus į „kiaulės koją“ ir "špygą taukuotą" – neabejotinai iš kino
filmo „Tadas Blinda“ pasiskolintus keiksmus, mat majoras buvo aistringas kino mylėtojas ir tiesiogiai suprato Lenino
priesaką – „iš visų menų svarbiausias yra kinas“. Be to kiekvienos šalies, tautos, jos etnoso ir kultūros pažinimas
prasideda nuo keiksmažodžių suvokimo, – manė jis.
Kol kino ir etno ekspertas griaudėdamas artėjo, mes turėdavome skubiai
išlįsti iš slėptuvės, gražiai išsirikiuoti ant scenos ir pastatyti kėdę. Kėdė
buvo tas būtinas, privalomas atributas, nuo kurio priklausė dienos sėkmė.
Kaip kultūringas žmogus ir dar kultūringoje vietoje jis, aišku, nusiimdavo
kepurę. Užlipus ant scenos majoro veidas, plikė – na, visa viršutinė kūno dalis
būdavo įgavusi tamsiai raudoną paso viršelio spalvą. Vienoje rankoje laikydamas
kepurę, kita jis iš visų spėkų tvodavo per pastatytą kėdę. Ši išlakstydavo į šipulius. Po to
mes ją vėl surinkdavom ir suklijuodavom ir palikdavom kitam rytui.
"Išardęs" kėdę ir taip išsikrovęs, patenkintas majoras jau su šypsena
atsitiesdavo. Be žodžių, iš arti - per jardą, o tai pasak, Anglijos karaliaus Heriko I (1068-1135), yra atstumas nuo nosies iki
ištiestos rankos nykščio, jis apžiūrėdavo kiekvieną iš mūsų. Tikriausiai
bandydavo atspėti – kuris rašė vieną ar kitą straipsnį ir kuris kokią klaidą padarė. Jo blizganti plikė
pamažėle atgaudavo šviesesnę – karinio bilieto, vėliau – dar baltesnio bilieto
spalvą.
- Kaip
reikalai? – kartais lyg niekur nieko, paklausdavo šypsodamasis.
-
Aš
jums parodysiu jo.. ka... lmn...! – atskaitydavo moralą už praleistą raidę kitą
kartą.
-
O
dabar marš paišyti!...
Paišyti, tekdavo tik kareivio arba Lenino galvą. Jais puošdavome kiekvieną
plakatą ir transparantą. Transparantų buvo per šimtą. Kol vieną nupiešdavai, kitas
surūdydavo..
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą