182. Paslaptinga vieta

Visai netoli Vilniaus yra tokia keista, stebuklinga vieta. Patekti ten ne taip paprasta.

Jos nerasite turistinių objektų, architektūros paminklų ar lankytinų vietų žemėlapiuose. O kadaise čia stūksojo galinga gynybinė pilis. Nuostabiausia, kad apie šią vietą sužinota tik prieš dvidešimt metų!

Pažvelgus į žemėlapį, nesunku pastebėti, kad miestai ir gyvenvietės Lietuvoje išsibarstę prie vandens telkinių ir dažniausiai apytiksliu 30 kilometrų atstumu vienas nuo kito. Galima spėti, kad senovėje žmogus tokį atstumą pėsčias galėjo įveikti per pusdienį, vežimu – per kelias valandas, o raitas, žinoma, dar greičiau. Tokiu atstumu senovės Lietuvoje buvo išsidėsčiusi gynybinė pilių ir piliakalnių sistema. Tokiu atstumu gerai matėsi ant piliakalnio uždegtas nelaimės laužas. Pašto balandis tokį atstumą galėjo įveikti per 15 – 20 minučių.

Automagistralėje „Vilnius – Kaunas“, kur dar matyti senojo, akmenimis grįsto kelio gabalėlis, galima pasukti link Stirnių ir Vosiliūkų.  Stirnių malūną žino daugelis, o kad visai šalia jo būta ir galingos pilies – šaltiniai nerašo. Žymių pastatų, bažnyčių, traukos objektų nėra, todėl pašaliečiai čia retai užklysta. Nepagailėjo laikas ir pilies prieigose buvusios sanatorijos. Kol vyksta teisminiai ginčai dėl jos privatizavimo, palyginti dar visai neseniai – 1983 m. statyti pastatai virsta dar vienais griuvėsiais.

Rašytiniuose istorijos šaltiniuose neteko skaityti apie Stirnių pilies sugriovimus ar mūšius prie jos. O natūralu ir logiška, kad tarp Vilniaus ir Trakų galėjo ir turėjo būti dar viena pilis. Gamtinės kliūtys, šimtamečiai ąžuolai, užaugęs miškas, patikimai paslėpė ją nuo praeivių akių. Tik prieš dvidešimt metų išsiaiškinta, kad įspūdinga kalva Stirniuose – piliakalnis. Iki šiol jis nėra tirtas archeologų, iš jo gynybinių įtvirtinimų sprendžiama, kad piliakalnis įrengtas prieš 1,5 tūkst. metų. Piliakalniui parinkta gamtinių kliūčių gerai apsaugota vieta. Aukštumos kyšulį iš šiaurės saugo.

Neries upės, iš pietų – Saidės upelio vandenys, statūs ir aukšti upelio krantų šlaitai. Įtvirtinimų šlaitai siekia iki 24 m. aukščio, aikštelė kiek netaisyklingo keturkampio formos. Piliakalnis iš kitų Neries regioninio parko teritorijoje esančių piliakalnių išsiskiria sudėtinga ir palyginti gerai išlikusia gynybine sistema, kurią sudaro 6 įvairaus ilgio ir pločio pylimai ir terasos. Lėkštesniame šiaurės vakariniame aukštumos kyšulio gale buvo suplūktas gynybinis pylimas, o šlaito viršutinėje dalyje įrengta terasa. Šlaite dar buvo iškasti du gynybiniai grioviai, tarp jų supiltas antras gynybinis pylimas.

 Silpniausiai gamtos apsaugota buvo pietrytinė piliakalnio pusė, kur iškyšulys susisiekė su aukštuma. Piliavietė šioje vietoje nuo aukštumos buvo atskirta perkasa, sukėlus piliakalnio šlaitą ir įrengus unikalią keturių gynybinių pylimų ir griovių gynybinę sistemą. Pylimams panaudotos ne tik iš griovių iškastos žemės, bet ir dideli, iki 1,2 m skersmens, akmenys. Jie išsibarstę visur. Už priešpilio pylimo yra išlikęs vos pastebimas gynybinis griovys. Kol kas piliakalnis nėra tyrinėtas archeologų, bet pagal jo išorinį vaizdą datuojamas II tūkstantmečio pradžia.

Dar prieš patvirtinant, jog čia buvo piliakalnis, gretimų kaimų žmonės pasakojo, kad ant šio kalno, tais laikais, kai Trakai buvo Lietuvos sostinė, čia buvusi pilis. Laikas nepagailėjo nei medinės pilies, nei mūro sienų. Matydamas miške išbarstytus, samanomis apkerpėjusius akmenis, supranti ką reiškia – „akmens ant akmens nepaliko“... Ir vis dėlto, vieta ta ypatinga, užburianti. Ir ne tik dėl šimtamečių ąžuolų, samanų ir kitų retų augalų.

1995 m. Saidės upelio pakrantes tyrinėjo gamtininkas Ričardas Kazlauskas. Jis labai mėgo šią vietą. Kalno šlaite profesorius pastebėjo įspūdingą akmenį, kuris jam pasirodė primenantis dubenuotą akmenį – senovės aukurą. Dabar čia stovi kryžius, anapilin iškeliavusiam profesoriui atminti. Beieškant aukurą naudojusių žmonių gyvenamos vietos ir buvo surastas iki šiol nežinomas piliakalnis.  Archeologai, apžiūrėję akmenį, nustatė, kad įdubos ant akmens yra natūralios, nepanašios į aukurų dubenis. Tačiau buvo pastebėta, kad šventvietę primenanti vieta yra prie upelio esančioje pievelėje, tarp senųjų ąžuolų. Čia esantys akmenys išsidėstę ratu.

Trakų miškininkams išretinus piliakalnį užgožusius menkaverčius medžius ir krūmus, įrengus laiptus, lankytojai gali grožėtis ne tik pačiu piliakalniu, bet ir nuo jo viršutinės aikštelės atsiveriančiu Neries ir Saidės slėnių kraštovaizdžiu. Saide - nuostabaus grožio sraunus upelis. Įvairiuose šaltiniuose minimas skirtingais pavadinimais. Pavyzdžiui, piliakalnių atlase, jis vadinamas Virvyčios upeliu. Vieni žemėlapiai upeli įvardija kaip Saidę nuo pat Didžiulio ežero, kiti - atkarpa nuo Didžiulio lig tvenkinio ties Vosyliukais, kur yra Stirnių malūnas, vadina Moluvėne.

Protėvių dievai neabejotinai saugo šios vietos ramybę. Čia stebuklingai gera. Kodėl apie ją tiek nedaug rašyta? Kodėl ir kaip paslaptingai dingo ši pilis galbūt atskleis būsimi archeologiniai tyrimai?