Vakarėja. Namie tuščia ir ramu. Jokių grandiozinių planų ir namų darbų. Greitai,
greitai persirengiu, susipakuoju ir...
Iki vakarinio kibimo dar turėčiau
suspėti. Oras puikus, vieta neužimta. Viskas kaip turi būti. „Kur tu?..“ –
žmonos žinutė pasiveja betraukiant meškeres. „Pas žuvis...“ – atsakau lakoniškai.
Taip rašydamas vis pasidžiaugiu, kad mums tas terminas dar nereiškia to, ką
turėjo galvoje „Krikštatėvio“ autorius, su visa italų mafija.
„Tikiuosi nekimba...“, - sulaukiu trumpos SMS. Tuo metu užkliuvęs lūžta mano paties
prabangiausio, ne vieną šimtą kainavusio, gimtadienio proga draugų padovanoto,
spiningo galiukas.
- Ir aš tave myliu, Ragana, - žinutės nenusiunčiu. Dar parašys – „geriau
jau tu kolekcionuotum pašto ženklus...“ – o aš tuomet, iš principo taip ir
padaryčiau...
Tyliu, nes nujaučiu, kad ir kompiuteris po panašių "baikų" strigo. Neįrodysiu, nors žinau, kad televizorius jau seniai pasmerktas...
Tyliu, nes nujaučiu, kad ir kompiuteris po panašių "baikų" strigo. Neįrodysiu, nors žinau, kad televizorius jau seniai pasmerktas...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą