OMNIA MEA MECUM PORTO

133. Nuo ko nors... / From someone




Druskininkuose žydėjimo metas. Žydi ne tik gėlės.
Atskrido keli čarteriniai reisai iš Izraelio, prisijungė kolegos iš Maskvos. Viskas kaip senais laikais. Viena tokia nenusakomo, na gerai,  balzakiško amžiaus poilsiautoja, pailsėjusi po kelionės, iš karto suskubo į vaistinę. Jau pusvalandį egzaminuoja vaistininkę:
 – O šitie vaistai nuo ko?... O kiek jie kainuoja?... O kaip jie vadinasi Rusijoje?... O ar jie geri?... O galiojimo laikas, o veiklioji medžiaga?... O šitie – kiek tablečių pakuotėje, ar ilgam užteks?... Ar pigesnių turite? O mažesnėje pakuotėje?...
Vaistininkė pripratusi. Laikosi stoiškai. Tik paraudę skruostai ir ausų galiukai išduoda, kad ji tuojau pati taps daktare.
– O kuo Jūs sergate? Kokių vaistų reikėtų?..
– O ką rusai perka?...
Kaip priklauso – "į klausimą klausimu" atsako poilsiautoja. Suprask, pirksiu sau, marčiai, giminėms, kaimynei ir dar Sarai... O aš naiviai galvojau, kad pirmą kartą ji apsiribos trijų rūšių kremais odai, tabletėmis nuo peršalimo, galvos skausmo ir viduriavimo...
Nuo visų ligų vaistų iš anksto neprisipirksi. O ką, negalėtų vienos tabletės nuo visų gyvenimo ligų sutverti. Na, kaip kareivius gydo... Nors, ne – tuomet, kaip Amerikoje, liktų tik – Aspirinas. O jeigu visas tas tabletes sumesti į vieną katilą?... Nuodas ar vaistas išeitų?...
Mano draugo senelė piliules kaip saldainius rydavo. Visas. Nereikėjo jai  nei akinių vaisto pavadinimui perskaityti, nei recepto, nei, kaip toje reklamoje sako  „pasitarti su gydytoju ar vaistininku“. Namiškiai, tą jos „ligą“ žinodami, visuomet vaistus gerai paslėpdavo. O senelė, laiko turėdama, anksčiau ar vėliau vis tiek surasdavo. Makt iš karto – ir šypsosi šelmiškai. „Vis tiek – nuo KO NORS ims ir padės“, – sakydavo ji. Dažniausiai „padėdavo“... Nuostabiausia, kad per visą gyvenimą, į ligoninę skrandžio plauti ją tik du kartus vežė.
– O šitie vaistai nekenkia nervų sistemai, nekelia mieguistumo?... O receptinių vaistų, be recepto neparduodate?... O kur jį gauti? O kiek?... O jeigu aš sirgčiau... O mano kaimynė tai naudoja tuos... O neturite tų... gerų, na kur seniau... gaila neprisimenu pavadinimo, na, bet labai geri būdavo... – nė negalvoja sustoti moteriškė vaistinėje.
Vaistus turistai iš Rusijos perka noriai ir daug. Nesvarbu, kad Lietuvoje vaistų negamina ir kad jie čia septynis kartus brangesni. „Vadinasi jie tikri, kokybiški ir nepadirbti“...  Na, taip, visi žino – vaistai iš užsienio visada labiau gydo... Poilsiautoja gi dar nežino, kad svarbiausias reklaminis šūkis šiandien - "Už Lietuvą be pleiskanų"... Norėjau jau patriotiškai įsižeisti, bet pasirodo yra ir "Už Vokietiją be pleiskanų"... Jeigu jau tie iškenčia, iškęsim ir mes.
Visus išgelbėja vyriškis, poilsiautojos vyras, pagaliau atėjęs  iš maisto prekių parduotuvės. Jis kantriai iškenčia visų smerkiančių ir užjaučiančių žvilgsnius, be žodžių išsitraukia piniginę, susimoka nediskutuodamas ir suvokdamas, kad čia, artimiausiu metu, gal net rytoj, jam dar teks sugrįžti.

0 komentarai (-ų):

Rašyti komentarą

 

puslapio peržiūrų skaičius

47773