120. Garbės lentos portretai

Seniau, kai dar nebuvo išrastos  daktiloskopija ir fotografija, kalėjimuose būdavo dailininkų, tačiau nupiešti visų kalinių portretus tikriausiai buvo brangoka, o ir truko ilgai.
Kalėjimuose dirbo specialūs pareigūnai – veidų įsidėmėtojai. 

Nuteistieji eidavo ratu, o sėdintis rato viduryje įsidėmėtojas, valandų valandas stebėjo nelaimėlių veidus, kad galėtų juos prisiminti ateityje – pabėgusius ar pakartotinai nuteistus... Praėjus geram šimtmečiui po fotografijos atsiradimo, atsirado ir dideli portretai – „Jų ieško policija“...

Vėliau buvo socialistinis lenktyniavimas ir garbės lentos... TSRS, Lietuvos politinis biuras, kiekvienas kaimas, kolūkis, kiekvienas miestas ir miesto rajonas, kiekviena solidi įmonė turėjo savo garbės lentą. „Savo didvyrius tauta turi iš veido pažinti“ - sakydavo. Tokios lentos, o jas keisdavo beveik kasmet, buvo neblogas bizniukas fotomenininkams. Jas padaryti kainuodavo nuo trijų iki septynių tūkstančių rublių. Na, tiek kainavo "žiguliukas". Dar buvo "Žalgirio vyrai" ir didelis Sabonis. Dar buvo Sausio 13 didvyriai, "Dangiška šimtinė" Kijeve...

O galėtų ir dabartinis „politinis biuras“ didelę garbės lentą padaryti. Na, kur nors šiltai, pavyzdžiui, Lietuvos pašte. Na, taip pyškt per visą sieną... 140 didelių kopūstgalvių.

Neliko dabar nei garbės lentų, nei skelbimų stulpų, todėl nabagėliai Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai dabar turi  ant troleibusų" nupiešti važinėtis"... Viena vertus, gerai, kad primena. Portretus tikrai ne visi matę buvom, kita vertus, ant troleibusų dabar važinėjasi ir nekilnojamo turto agentai. Tokie smagūs, laimingi, patikimi...

Kaip reikia mylėti pinigus, kaip reikia neturėti draugų, kad ant kiekvienos laiptinės  durų, prie kiekvieno šiukšlių konteinerio, taip save prikalti?...