Vaikštinėjome po Prahos senamiestį trise. Mūsų kompanija atsitiktinai susikristalizavo iš skirtingomis kalbomis kalbančių atstovų.
Nutarėme „pailsėti“ nedideliame jaukiame
alubaryje. Vietų buvo nedaug, todėl greitai prie mūsų stalo prisėdo toks guvus ir giedro veido seneliukas.
Šyptelėjęs jis įsmeigė smalsų žvilgsnį į mus. Pasižiūri į vieną, ir šypsosi,
pasižiūri į kitą - ir vėl tas pats. Gurkšteli alaus, mirkteli ir vėl gudriai
šelmiškai šypsosi. Norom nenorom -
užkalbinome žmogų...
Neatsakė jis angliškai, pratylėjo ir vokiškai,
nepadėjo ir prancūzų kalba. Nesureagavo
jis nė į rusišką, nė į lenkišką kalbą. Kokia kalba jis kalba - kuždėjomės
pusbalsiu lietuviškai. Pabandėme pagirti alų, bet žmogus tik šypsojosi ir iš eiklės vis pažvelgdavo į kiekvieno mūsų veidą ir nuostabiai tylėjo septyniomis kalbomis. "Suglaudę sparnus" taip ir gėrėme
tylomis. Sustingę laukėme kažkokio veiksmo, žodžio, kažkokio logiško susidariusios padėties sprendimo...
- Problemy? - paklausė žmogus, išgėręs bokalą. –
Problemy! – atsakė pats,
linguodamas galva. Taip ir pasikalbėjom...
Visur, visada, visiems, visom kalbom – problemos,
jos ir lieka problemos. Ir alus nepadeda. Vėliau sužinojau, kad Čekijoje nėra populiaru, tiesiog nepriimta, kad vyresni pamokslautų, bruktų savo nuomonę, viešai pamokslautų ir mokytų gyvenimo jaunesnius vyrukus.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą