Prieš dvidešimt, bet po penkiasdešimties metų žilagalviai klasiokai nutarė
susiorganizuoti klasės susitikimą.
Tėtis, buvo likęs vienintelis gyvenantis
Lietuvoje ir matęs Tarybų valdžią. Suprantama, visi kiti nutarė truks plyš, žūt-būtinai pristatyti į vakarėlį Frankfurte tą užsispyrusį Lietuvos
disidentą ar pasiuntinį. Tėtis visaip atsikalbinėjo, – „nemoku aš kalbų sakyti“...
Spyrėsi, kaip pamokų neparuošęs, bet pasakyti, kad sveikatos nėra, ar kad valdžia
neleidžia, jau negalėjo.
Iš anksto, dar prieš pusmetį, tėtį aplankė klasiokas, visą
gyvenimą buvęs Frankfurto oro uosto viršininku. Įkalbėjo tėtį, viską paaiškino.
„Vietoje nesėdžiu. Namai Vokietijoje, vasarnamis Prancūzijoje, todėl, kai
skrisi, laiško man nerašyk, brūkštelėk faksą, taip greičiau mane pasieksi. Sūnus išsiųs, o aš pasitiksiu“ –
mokė ir drąsino draugas.
Likus savaitei iki skrydžio. Spaudžiau tėtį ir aš, po du
kartus per dieną. Iš ryto, eidamas į darbą ir vakare – palikdamas jį prie
rašomo stalo. „Parašei? Bilietai gi jau nupirkti, nejaugi neskrisi? Tik kelis žodžius
reikia. Ar man pačiam parašyti?“ – visaip drąsinau ir erzinau tėtį. Bijojau,
kad iš tiesų apsigalvos...
– Nepasitikiu aš tais „faksais“. Parašysiu, nusiųsiu... O,
jeigu jo namie nebus?...
Sutarėm, kad parašytą laišką išsiųsiu faksu, o po to, kad
būtų tikriau, tėtis jį išsiųs paprastu paštu. Ateis diena kiekvienam, kai laikysim rankose daiktą ir nežinosim, kam jis reikalingas. Tikriausiai nebus linksma ir smagu.
Vienoje paskaitoje mokė - kaip būti laimingam. Išmokite
būti nepasiekiami. Raskite laiko sau. Kasdien, per pietų pertrauką, nors
valandai, išjunkite savo mobilų telefoną, – mokė lektorė.
Ta prasme, tėtis ir šiandien vis dar labai laimingas...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą