93. Tėčio dviratis / Dad's bicycle

- Tėte, o kada tu man nupirksi dviratuką?

- Kai mūsų subalansuotos, prezidentinėmis idėjomis paremtos vyriausybės ekonominės politikos stabilizuota ir suderinta su Europos Komisijos reglamentais, be to Pasaulio banko audituojama finansų rinka leis padidinti valstybės nacionalinio produkto augimo tempus pakankamai smarkiai, kad jie viršytų biudžeto deficito augimą...

- Gerai, bet kodėl reikia tokių ilgų sakinių, kad pasakytum "niekada"?
Man reikėjo susitaupyti. Nepamenu kiek metų taupiau. Ne šiaip pinigus, turėjau surinkti metalinius. Sukaupiau 84 Lenino galvas... Tokius sunkius, metalinius jubiliejinius rublius. Jų turėjo užtekti. Na, taip prieš tai dar turėjau būti geras ir gerai mokytis, prižiūrėti broliuką, išnešti šiukšles ir daužyti kilimus, nesiginčydamas per patį futbolo varžybų įkarštį, mamai pašaukus grįžti pietų, stovėti su mama ilgoje parduotuvės eilėje kavos, kiaušinių ir kitokių „deficitų“... Dar turėjau išmokti važiuoti. Dviračiu, kurio dar neturėjau. Stengiausi, atrodo, bet parduotuvėje pinigai tada dar ne viską reiškė. Užveždavo kartais septynis, kartais keturiolika vienetų mėnesiui. Kitą dieną nė kvapo nelikdavo. Ne, iš tikrųjų, tai dar užuosdavau tą keistą stebuklingą – gumos odos, geležies ir solidolo – naujo dviračio kvapą parduotuvėje. Kartą atvažiavę, radome du brokuotus, būčiau ėmęs ir tokį, bet tėtis...  

Mes sakome – iš dviejų blogybių renkamės mažesnę, anglai sako – iš dviejų blogybių ir rinktis neverta. Rinktis nebuvo ko. Nežinau kaip, bet tėtis tą dviratį vis dėlto gavo...