„Žmogui
antakiai duoti tam, kad prakaitas į akis nebėgtų“, – taip išmintingai sugalvojo
mano jaunėlis penkerių metų broliukas.
Spigino saulė, o jis iki kaklo buvo
užsikasęs smėlyje Palangos paplūdimyje. Ir antakiai jam duoti ne tam, kad juos
dažytų, ar juo labiau išrautų ir nupaišytų kitus...
Senovės
Egipte, kai namuose mirdavo katė, jos šeimininkas privalėdavo nusiskusti
antakius. Visi matydavo, kad žmogus gedi ir atrodo nuliūdęs. Garsioji Mona Liza irgi antakių neturi... Maniau, kad tokia mada buvo XV-ajame
amžiuje. Damos visuomet turėjo atrodyti šiek tiek lengvai
nustebusios. Na, panašiai kaip tie vyrai, kai žmona klausia, „kur pinigai?“.
„Kokie pinigai?“, – tarsi nustebę, jie pakelia antakius. Tik įdomu, kaip tos
damos be antakių su vaikais bendravo? Mažiesiems antakiai labai svarbūs. Iš jų
gali suprasti, ar mama pyksta, ar džiaugiasi, kai sako „nu, nu, nu“.
Galbūt
todėl ir ta Mona Liza tokia paslaptinga? Pasirodo, ne – viskas paprasta. Antakių ji neteko vėliau vėliau XVII amžiuje per vieną nesėkmingą paveikslo restauraciją.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą