Seniai, labai seniai, gilioje raudonoje senovėje, dar tais gūdžiais tarybiniais laikais, mano vaikystės draugas parodė savo senelės lobį… Ji prieškarinėje Lietuvoje buvo žymi operos dainininkė. Draugas ištraukė keistus septynis banknotus – po 1000 litų. Ant jų stūksojo didingi Lietuvos banko rūmai, tokie dideli ir gražūs daug didesni už Baltuosius rūmus ant dolerio, kaip vėliau pamačiau, ir tikrame gyvenime jie daug didingesni ir gražesni nei tie išdievinti „Baltieji“... Taip, anuomet tai buvo didžiuliausias turtas – septyni tūkstančiai litų. Kaip nesuvokiamą pasaką, draugas pasakojo, kaip jo tėtis kažkaip keistai sugebėjęs tuomet nukeliauti iki Londono. Tuomet 1980 metais lietuvių ten nebuvo daug.
Tėtis sugalvojo papokštauti ir solidžiame Londono restorane išsitraukė tokį senobinį lietuvišką pinigą. Padavėjas atidžiai pasižiūrėjo, mandagiai atsiprašė ir kažkur su tuo pinigu pasišalino. Po kurio laiko grįžo ir atnešė nemažą kiekį angliškų pinigų – grąžos... Nors ir vaikas, tuo pasakojimu tikėjau tik perpus, tačiau solidūs banknotai neleido abejoti. „Pamatysi, kada nors jie dar bus pinigai...“ – išdidžiai sakė draugas. Privalėjau tikėti, draugas buvo „toks pats“. Jis irgi turėjo giminių užsienyje, dalindavomės gabalyčiais laisvo pasaulio šukių...
Mano močiutė, jai tuomet buvo 72, aplankius brolį grįžo iš Amerikos. „Amerikoje nėra nei šaligatvių, nei autobusų...“– pareiškė. Labai gerbiau ją, netgi bijojau... Be to, ji iš Amerikos STEREO magnetofoną parvežė... Na, bet kad šitaip nušnekėtų... – Kodėl?... „Todėl, kad ten pėsti nevaikšto, visi nuosavom mašinom važinėjasi, ten kiekvienam vaikui 16 gimtadienio proga paprastai dovanoja automobilį...“ – toliau „lankstė“ močiutė. Gal ir dovanoja, bet autobusus aš pats per televizorių mačiau... Kaip čia ji taip?... Paskui supratau, kad Colorado Springso kaime galbūt tų šaligatvių ir nėra. Ir autobusas tik mokyklinis ar tarpmiestinis pravažiuoja. „O dar pas juos daug tualetų, pas vieną giminaitį net šeši, prie kiekvieno miegamojo po du... Vyrui ir žmonai atskirai,“ – kaskart prisimindavo močiutė...
Mano draugas, tada pirmą kartą parodė, kas yra tikras STEREO. Jis tuomet ištraukė Pink Floyd „Animals“ 1979 –ųjų... „Išklausyk tris kartus... Be pauzių... Tada pašnekėsim,“ – pasakė.
Vaikystėje geidžiamiausia ekskursija buvo į konditerijos fabriką. Vėliau, jau vyresnėse klasėse ten dirbdavome. Trečiadieniais, kartą per savaitę – „visuomenei naudingas darbas“ vadinosi. Dirbome už dyką, bet užtat saldainių... Išsinešti neleisdavo, bet darbo vietoje... Pirmą kartą rijome valandą... Atvažiavo greitoji. Du išvežė. Po savaitės saldainių užkandome per 10 minučių. Vėliau – užtekdavo penkių. Neatsivalgydavome tik „Paukščių pieno“. Ketvirtadieniais valgyti nesinorėjo.
 |
| Ir Batman'ą jau tuomet buvo nupaišę |
Kai grįžo Nepriklausomybė... Dieve, kaip neilgai ji truko. Galingosios valstybės grąžino Lietuvai saugyklose saugotą auksą. Susidarė 5,8 tonos. Palyginimui už inkų karaliaus Didžiojo Atahualpos išlaisvinimą buvo sumokėta 6 tonos aukso ir 12 tonų sidabro. Nepadėjo... „Pagal turimas aukso atsargas užimame 82 vietą pasaulyje“– paskaičiavo moksliukai. Tuo auksu buvo padengti ir tie senieji tikrieji litai... Kai grįžo litai, keitėme į juos beverčius talonus – „vagnorkes“, o tikrųjų smetoninių litų – ne. Kažkaip neteisingai nuo pat pradžių...
Taigi pamokoma nemokama ekskursija vaikams – parodai neišsipildžiusį Lietuvos litą ir leidi pauostyti to kvapo. Čipsų po to vaikai jau nebevalgys...
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą