
Baikalas viena nuostabiausių vietų žemėje.
Ir ne tik todėl, kad jis pats seniausias, pats giliausias, pats didžiausias, skaidriausias ir paslaptingiausias gėlo vandens telkinys. Kiekvienas jo grožį atsimena savaip. Vieni atsimena skaidrų 40 m gylyje peržvelgiamą vandenį, kuri gali gerti tiesiog rieškučiomis, kiti 2 metrų storumo ir stiklo skaidrumo ledą, treti stiprias, auštas ir trumpas bangas. Kitaip nei jūroje – čia viena ploja, kita užkloja ir nėra kada įkvėpti. Su brakonieriais vietiniai aiškinasi trumpai – pirmiausia peršauna valtį. Čia, pašaipiai žiūrint į senovinius prietarus ir ritualus ar kitaip užrūstinus dvasias, gali akimirksniu, na gerai, per 10 minučių, visiškai pasikeisti oras. Čia yra vietų, kur neveikia jokie prietaisai, be priežasties skęsta laivai, o nutikus nelaimei, nuskendusiojo niekas jau nebeieško, – Burchanas pasiėmė, – paaiškina paprastai. Tai stebuklinga vieta.Kartą mus kaip svarbią pasiuntinių delegaciją pasitikinėjo srities
gubernatorius. Tautiniais buriatų rūbais pasipuošusios merginos vaišino duona,
druska ir degtine. Prie Baikalo gyvenantys buriatai pagonys ir buriatai
budistai, net sibiriečiai rusai tą ritualą atlieka ypatingai – nepamiršta
protėvių dvasių ir vyriausiojo Baikalo dievo ir šeimininko Chan Chato Babajaus –
Burchano. Bevardį pirštą lengvai įmerkę į taurelę, pašlaksto į šalis,
pasidalina su protėvių dvasiomis ir tik po to išgeria patys. Tradicinis
ritualas vyko nuoširdžiai ir paprastai šalia kelio suręstoje medinėje
pavėsinėje, primenančioje autobuso stotelę. Kelionės nuovargis, įveikti
kilometrai ar tiesiog didingas laukinės gamtos grožis šią šimtametę tradiciją
pavertė kažkokia gražia kasdieniška procedūra ir tuo pačiu paslaptingu
šamanišku užkalbėjimu.
Gubernatorius, jau garbaus amžiaus senolis, su šypsena kiekvienam
spausdamas ranką, linksėjo galvą, bandydamas įsiminti svečių vardus. Priėjęs,
neskubiai pasivedė mane kelis žingsnius į šalį ir šypsodamasis, tačiau labai
atidžiai, skvarbiu žvilgsniu skaičiuodamas kiekvieną raukšlelę veide, ramiai
paklausė: „Visų pirma aš esu mokytojas, o kam tu pašventei savo gyvenimą?“
Supratau, jam nerūpėjo pareigos ir postai, kuriuos atsivežė svečiai, jie tik tą
gyvenimo akimirką atrodo svarbūs, o už jų pasislėpę žmogeliukai jaučiasi gerai.
Daug svarbiau – kuo esi ir išliksi visą gyvenimą.
Prie vakarienės stalo senoviniu buriatų papročiu, mus kaip garbingus
svečius aprišo raudono šilko marškiniais. Pirmiausia teko suvalgyti buliaus akį
ir dar kai ką... Nevalia užrūstinti Burchaną! Tuomet teko visus apeiti ratu ir iš savo lėkštės duoti
visiems atsipjauti po gabalėlį mėsos. Vakarėliui įsisiūbavus, tos pačios duona
ir druska vaišinusios buriatės įsijungė televizorių ir ... dainavo karaoke.
Daugiausiai angliškas dainas.
Kartą per metus Olchono saloje, prie Chan Chato Babajaus – Burchano sosto,
Šamano uolos susirenka šamanai ir Tibeto budistai. Prie viduje esančios olos ir
Budos šventyklos jie meldžiasi ir aukoja. Pro olą ir likusią salos dalį šiukštu
kaip negalima važiuoti ratais, galima tik raitiems ar rogėmis. Jei šeimoje
kažkas neseniai miręs, priartėti prie šventos vietos negalima, o moterims ir
vaikams iš viso 2000 žingsnių atstumu priartėti draudžiama, net ir valtimi
praplaukti negalima. Čia tokia stipri energetika, kad psichika gali neatlaikyti,
o moterys gali nebesusilaukti vaikelio.
Nuo 1966 m. ežeras ir jo apylinkės yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo
sąrašą. Antrąjį rugsėjo sekmadienį pažymima
Baikalo diena.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą